Taip suformuluotą klausimėlį radau TV diskusijų laidos „Kultūrinė revoliucija" (RossijaK) praėjusių metų archyve. Trys pagrindiniai diskutantai: teatro kritikas, buvęs kultūros ministras M. Švydkojus, aktorius intelektualas V. Smechovas („Smokas ir Mažylis", rež. R. Vabalas), režisierius ir prodiuseris E. Bojakovas („Auksinė kaukė"). Trumpa ir iškalbinga laidos santrauka būtų tokia.

Pripažinta ir liaudies, ir valdžios aktorė Faina Ranevskaja sakė: „Visą savo gyvenimą aš plaukiojau butterfly unitaze." Mes visi ištirpstame aktorių veiduose. Bet tai prakeikta profesija. Retam iš jų duodama pusiausvyra, todėl jie geria, skiriasi. Gydytojas ar mokytojas gali skleistis ir provincijoje. O kiek aktorių neprasiskleidžia niekur? Lieka transliuotojais visai neherojiškų portretų; dabar, režisūros laikais, – scenografijos detalėmis. Aktoriai – tai angelai, savanoriškai apsikrečiantys šio pasaulio radiacija. Ši atlikėjo profesija yra su didele vaiko išsaugojimo žmoguje doze. Vadinasi, dominuoja emocionalumas, orientacija į svetimas nuomones, begaliniai žaidimai; vaikai – dideli egoistai, jeigu mes vaikų neišmokom suaugti, kas jiems tada nutinka? Ypač amplua veda iš proto artistą; pusantro metro ūgio artistė su trečio dydžio krūtine turi mažai šansų; protingas aktorius, kuris vis aiškinasi, kodėl ir kaip jam reikia „apsivyti" tą kėdę, taip pat; režisieriai nemėgsta analizuojančių. Aktorystė kaip profesija nenulemia likimo – būsi tu laimingas ar nebūsi. Laimė – tai paties žmogaus apsisprendimas. Pagal Diderot: „Laimingiausi yra dovanojantys laimę didžiausiam skaičiui žmonių."

Aktorystė – narkomanijos rūšis ir vonia su žiedlapiais. Teatro scenoje aktorius dirba ir atsako vienas, o kinas jam paskui – sanatorija. Didžiulė „paklydimo energija" (L. Tolstojus) atveda aktorių į sceną. Laimingam aktoriui laimė ir eilėraštį vaikų šventėje perskaityti, ir blogame spektaklyje gerai „nepaisant nieko" suvaidinti. O gastrolės! Jis nepririštas, jis iškeltas virš dūlančios buities. Netgi jei jis kvailas žmogus – gal tokių šioje profesijoje ir daugiau nei kitose. Nereikia čia remtis logika; logika – svetima, ne tavo vieta mene. Būti aktoriumi reiškia būti geriausiam. Gali ateiti į teatrą vien dėl tų aktoriaus ypatingų 30 sekundžių, dėl jų „chemijos". Į teatrą mes einam, nes norim tamsoje žiūrėti, kaip vaidina kiti – gal tai ir yra mūsų prarastas rojus?

* * *

Į rusų bardo Boriso Grebenščikovo koncertą („Forum Palace", balandžio 29 d.) nuėjau pirmą kartą gyvenime ir šioje „ložėje", tuoj pat fojė susidūrusi su savitų veidų publika, pasijutau neįšventintąja.

Dažnai „pas saviškius" atvykstančio dainininko fanai išstovėjo parteryje beveik dvi valandas, nukreipę savo blankiai apšviestus mąslių grifų profilius į BG (teko garbė sėdėti aukštai šone ant žemės, nukorus kojas iš balkono), ir nesuko jų į kurią kitą pusę. Tai kėlė pagarbą ir skatino perprasti vakaro herojų.

Žemoje kamerinėje scenoje muzikantai įsitaisė groti tarp trijų toršerų ir kelių vazonų su aukštomis gėlėmis. Žvaigždės buduaras? Intymių pokalbių sovietinėje virtuvėje nostalgija (artėjant finalui, čia pat scenoje, prie mobilaus baro, komandos narys pradėjo gaminti kokteilius)?

Šitą kartą ir šitas Borisas (be rusiško minkštinamojo ženklo) buvo romus kaip avinėlis, nekovingas, nesipriešinantis; dainininko dievinamus Rytus priminė tik pasisveikinti suglausti delnai ir kaip balastinis rekvizitas gilumoje raudonuojanti reklama su indiška šokėja. Barzdelę ir kaselę vyriškai nutrumpinęs 61-erių BG labiau priminė baikerį, grįžusį po ilgos kelionės namo ir lėtai dėliojantį sulyriškėjusį repertuarą. Ir tai buvo gražu savaime, nes nuoširdu ir patikrinta.

Deja, mano ausys neišgirdo ir neiššifravo visų nelengvų poeto eilių (o fanai jas aiškiai mokėjo atmintinai) – jos buvo artikuliuojamos gana suveltai, taigi poeziją teko panagrinėti post factum. Pvz.:

Нарисованное ветками сирени;
Написанное листьями по коже;
Самым своим последним дыханьем
Я скажу: Господи, любимый, спасибо
За то, что я сподобился видеть,
как ты сгораешь в пламени заката,
Чтобы никогда не вернуться,
Потому что ты никуда не уходишь.
(„Balandėlio žodis", iš paskutinio albumo „Druska")

Deja, lietuvių „bardizmas" panašiu tekstiniu lygiu negali pasigirti nė iš tolo. Kažin kodėl? Gal dėl to, kad cariniame „severo-zapadnom kraje" ir smetoninėje Lietuvoje romansai nebuvo populiarūs, kad mes praleidom tam tikrą vystymosi stadiją? Ar mūsų bardai ištekėjo iš kitų šaltinių?

Grebenščikovas man lyginosi su anksčiau Vilniuje matytu ir klausytu Bobu Dylanu. Amerikiečių bardas, nors ir vy­resnis už rusą dešimčia metų, padarė didesnį įspūdį, nes jo absoliučiai uždara, sulinkusi ir perdžiūvusi, su sale visai nebendraujanti figūra skleidė tokią balso energetiką, kuri kėlė iš numirusiųjų.

O stichiškas, rusiškai labai plačios sielos BG be įtampos ir skausmo brūžino ir gludino savo nuosavą sielą (ne pasaulį); jis nenusigėrė, neiššoko pro langą, jis gyvena lygiai ir laimingai, pagal rytietiškus kanonus, jis užsiaugino pilvą ir štai geria egzotišką kokteilį. Ar tikrai rokeriai nesensta?

* * *

Vienas iš retų filmų, kuriuos galiu žiūrėti daug kartų yra „Vedybos" („Женитьба", rež. V. Melnikovas, 1977), kuriame N. Gogolio personažus virtuoziškai įkūnijo S. Kriučkova, A. Petrenka, O. Borisovas ir kiti aktoriai, „prilipę" šioje pjesėje ir kino juostoje amžiams.

„Vedybos" (1842), kaip ir „Revizorius", yra superaktorinė pjesė, vienas pagrindinių vaidmenų joje skiriama aktorei, ir toji Agafja Tichonovna – kvailutė nuotaka, kuri tiesiog privalo ištekėti ir kurią talentinga aktorė gali padaryti ne tik mielai kvaila būtybe, „mirusia siela", bet ir visuomenės užspaustu žmogumi, tragikomiška, savo meilės taip ir neiššaunančia „patranka".

Estijos rusų dramos teatras, atvykęs į Vilnių vienam gastroliniam spektakliui ir mūsų Rusdramyje parodęs „Vedybas" (gegužės 3 d.), Gogolio gylį mėgina perteikti per iškalbingą dekoraciją. Keletas mobilių medinių būdelių, kuriose personažai vis slepiasi, virsta jų futliarais, saugia ir ribota erdve. Tačiau scenografija lieka tik iliustracija, nes režisieriaus I. Lysovo darbas su aktoriais, deja, irgi gana ribotas. Nuotakos pažindinimas su jaunikiais teka monotoniškai, tik pabaigoje – Agafjai likus su lėtapėdžiu Podkoliosinu, – sakyčiau, pats maestro Gogolis neapsikentęs prisikelia ir vien savo tekstu „išveža" spek­taklį.

Scenos pakraštyje retkarčiais romansą suaranžuojanti gyva muzika ir tarnas Stepanas, per remarkas išpuolantis į sceną trankiai pašokti, modernizuoja spektaklį, tačiau daro tai savo ruožtu, mechaniškai.

Tik vienos „gastrolės" Vilniuje publika klausėsi teksto įdėmiai, plojo ilgai ir dėkingai. Gogolis naftalinu bet kuriuo atveju šiandien nekvepia, ir už panašias gastroles visada ačiū. Post scriptum galima pridurti, kad šis Talino teatras turi panašią istoriją kaip ir vilniškis: įkurtas tuoj po karo, dabar dirba šimtamečiame pastate, kuris, skirtingai nei mūsiškis, yra restauruotas ir į kurį ateinama jau vien dėl jo ypatingos aplinkos.