Jūratė Visockaitė. Apie žvėris ir poetus

„Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“.

Aistė Žegulytė (g. 1986) sako, kad istoriją apie iškamšas pradėjo kurpti seniai seniai, prieš 6–7 metus, dar studijuodama. Taip, tai akivaizdus mąstymo, mėginimo susivokti procesas. Medžiaga, tekstas filmui. Tačiau kino meno suteikiamos kulminacijos, mano galva, „istorija“ nepasiekia, ji vis tiek lieka naratyvinė, nors autorė purtosi šito žodžio.

Įmantrus (ir taip pat ištęstas, nei autorės, nei kritikų nešifruojamas) filmo pavadinimas kabo keistoje nesvarumo būsenoje.

Į 70 minučių, atrodo, sudedama viskas, kas buvo per kūrybines kančias nufilmuota ir ko kankinamai gaila atsisakyti. Vos ne iš kiekvieno užmegzto mazgo, kiekvienos scenos galima pradėti daryti dar atskirą istoriją, o gal ir filmą. Tokį, kaip padarė gamtinių filmų „Sengirė“ ir „Rūgštus miškas“ kolegos.

A. Žegulytė palieka melancholiškai siūruojančias grybų poras bei sparčiai kaukolę šlifuojančius kirminėlius ir plečiasi kažkur į horizontą. Medžioklė su raudonom kepuraitėm, elnių ferma, bažnyčia šv. Huberto dieną, iškamšų meistrų dirbtuvė, jų varžytinės, zoologijos muziejus, apdovanojimai ir net gimnasčių kūnų tortas su „Liūto karaliaus“ vyšnaite šalia iškimšto prizininko avanscenoje... Nors prieš šitą muzikinę apoteozę garso takeliu plaukė tiktai sunkūs, dramatiškai juodi debesys (kompozitoriai Gediminas Jakubka, Mindaugas Urbaitis).

Medžioklės kadruose, šiukštu, niekas nenušaunama, o elnių fermoje tarp lentų užspausta ir mėgėjiškai operuojama (gali pasirodyti, kad žiauriai pjaustoma) patino padurta patelė dingsta. Ne, po pauzės keli elniai tamsiame kadre laimingai išleidžiami už vartų... Nugalabijo ar išslaugė? Tiesiog filmuotojams nepatogu prieš fermos savininkus (o ir kitus dalyvius), kurie juos įsileido, jais pasitikėjo, taigi likime indiferentiški. Pozicijos atsisakymas irgi yra pozicija? Tačiau dar mėgėjiškai siuvančiam kūrėjui ji gresia finaline tuštuma, keistu nesvarumu.

Istorijos animus nepaveikia mano sielos ir proto taip, kaip galėjo. Kaip veikia, pavyzdžiui, Antano Boso nušautas liūtas nuotraukoje.


/ / /

„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“.

Vladimiro Majakovskio (1893–1930) poezija, talentingai perskaityta / suvaidinta Rusų dramos teatre ir publikos išgirsta tarsi parašyta šiandien, o ne prieš šimtą metų, man kažkodėl sukelia geliantį stokos jausmą: o koks mūsų „dainuojančios revoliucijos“ poetas, be užjūrinio Bernardo Brazdžionio, šitaip revoliucingai dainavo ar bent jau niūniavo?..

 

„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“
„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Ačiū režisieriui Jonui Vaitkui, kuris ėmėsi politiškai nemadingo menininko kūrybos ir išklojo ją gyvame futurizmo / postmodernizmo piešinyje drauge su scenos dailininku Jonu Arčikausku. Tačiau iš karto reikia pripažinti: šio trijų valandų neįtikėtino vaizdo neįtikėtinai gerai tebeveikiantis motoras yra pati V. Majakovskio poezija. Su retu įkvėpimu ir atsidavimu originalo kalba deklamuojama ir išgyvenama aktorių (o Viktorijos Jasiulytės ir Georgijaus Jefremovo išversta į lietuvių kalbą subtitruose).

Jeigu šiandien reikėtų vardyti geriausius Lietuvos dramos teatrų artistus (seniai kritikai tai bedarė, nes tie artistai tapo tarsi visa galva žemesni, serijiniai), pradėčiau būtent nuo Rusdramio vyrų, irgi šio spektak­lio kūrėjų: Valentino Krulikovskio (geležinis Poetas), Valentino Novopolskio (paprastas jaunuolis Poetas), Viačeslavo Lukjanovo (revoliucijos šauklys Poetas), Telmano Ragimovo (bedievis Poetas).

V. Novopolskio meilės poezijos aistringas skirsnis spektaklyje vėlgi sukelia tą stoką (dabar filosofų aptariamą, bet dar į apyvartą neįėjusią sąvoką) – kas dar, be V. Majakovskio, sugebėjo kurti tokius nerūdijančius meilės poezijos blokus žiauriame XX amžiuje? Nebent jo bendraamžis ir bendradalis (!) ispanas Federico García Lorca?

J. Vaitkaus scenarijuje (kurį jis sukūrė geriau nei kuris nors mūsų dramaturgas, nes jauti režisieriaus meilę Poetui, o ne savajam ego) man gal kiek pritrūko... moters. Nors vieno susikoncentravimo ne į chorą, o – pripažįsti ar ne – į Poeto nuolatinį objektą. Tokį patį, kokia jam buvo revoliucija ar religija. Lilės Brik kaprizingi žodžiai, kad ji turinti kelti Poetui skausmą – tik tuomet jis kažką gero parašys, žinoma, yra neišgalvoti, tačiau tai juk ne visa tiesa. J. Arčikausko fenomenalios rutulio ir piršto kombinacijos; iš eilėraščių tiesmukai išimtos ausys, lūpos, ašaros; aštrių daiktų fobiją turėjusio Poeto švarkas; karietoje besiraitančios megeros ir net tikra balerina; trumpa pertrauka su tiksinčiu laikrodžiu ir aktoriai salės pasieniuose (kol kas pasiteisinantys tik per pirmo veiksmo koncertą); tuščiame prologe kabantys balti kvadratai, pamažu užsipildantys ir pulsuojantys iki pačių scenos pakraštėlių – visa tai perteikia futurizmo ir Poeto kūrybos agresiją ir narsą. Tačiau kol kas šitam pertekliaus vaizdui (kaip gerai, kad apsieita be video, be penktojo Poeto kino kronikoje), pagaliau pačiai skaitomai poezijai trūksta nors kelių minučių atsvaros su kita, šiltesne, individualesne spalva, kuri perskaitoma tarp eilučių poemoje „Apie tai“ („Про это“), o ir visur kitur. Juk revoliucionierius buvo ne tik cinikas, bet ir lyrikas – ir ne tik su moterimis.

V. Krulikovskio Poeto su baltais marškiniais, aukščiau užtrauktomis kelnėmis povyza ir įžūli, ir neužtikrinta. Atsakydamas į proletariato ir miesčionijos atstovų klausimus, jis laikosi iš paskutiniųjų. Gal išties Poetas buvo tryliktasis pasiuntinys, kurio žodžius gaudė minios žmonių, tikėjo ir netikėjo jais.

Apie tai šiandien mums kalba Teatro pasiuntinys Jonas, vis dar nurungiantis savo jaunesnius mokinius.

Draugai