Balandžio 9 d. Aktorė Eglė Mikulionytė, kadaise įkvėpusi laisvinančio Rytų religijos / meno oro ir į jį vis „atsiremdama", 2011 m. pastatė monospektaklį „Auksinė šventykla". T. y. atvedė į LNDT Mažąją sceną vienuolį Kęstutį Marčiulyną, kartais grįžtantį namo iš Korėjos ir čia „sąžiningai atliekantį savo gyvenimo rolę". Panorau ir aš po D. Charmso, M. Mayenburgo, T. Bernhardo premjerų įkvėpti kitokio oro kad ir sename pastatyme. Ommm.

Monospektakliai laikomi pusėtinu teatru, tačiau kartais jiems pasiseka tapti ir stereo, – remiantis klasikine medžiaga ir istorine asmenybe (jei režisieriui staiga „apsišviečia" protas) ar talentingu aktoriumi (kuriam vis tiek reikia režisieriaus). Tačiau „Auksinė šventykla" –­ visiška išimtis, balta varna naftalininėje teatrinėje padangėje.

Kritiko profesija verčia viską bent pačiai sau sudėlioti į stalčiukus. Taigi šitą valandos trukmės seansą Mažojoje salėje, kuris prisipildė keistai šviesių veidų žiūrovų, įbruku į neegzistuojančio dokumentinio teatro nišą... Kitoje patalpoje ant kito postamento kojas sukryžiavęs vienuolis / aktorius Kęstutis gal visa tai pavadintų praktiniu seminaru, tačiau čia to neleidžia padaryti nei Yukio Mishima, nei Renata Valčik su Gintaru Sodeika.

Istorija apie 1950 m. Kiote vienuolio sudegintą šventyklą montuojama su lyg ir kasdienišku, bet (kaip vėliau įrodoma) lygiaverčiu brangaus kačiuko nužudymu. Užduodamas klausimas: kokį žodį reikėjo ištarti, kad neįvyktų šitos dvejos žudynės?

Lietuvis dzenbudistas pačioje spektaklio pradžioje parodo / suvaidina „firminę" išretintai fiksuojamą eiseną (mums, žinoma, norėtųsi daugiau tokio įspūdingo vaizdo, bet čia nesiekiama įspūdžio), vėliau vaikščiodamas ir pasakodamas atsitokėja ir vis sugrįžta prie įprastos budisto pozos. Ant stalo, apdengto bambukiniu kilimu ir apšviestu auksine spalva, pats Kęstutis – jo plika galva ir sulenktų kojų keliai – savaime sudaro trikampį, kurį tavo akis pamažu apibrėžia kaip žmogų-šventyklą. Čia būtų mano atsakymas į spektaklyje visiems užduotą ir neatsakytą klausimą.

Kęstutis prieš spektaklį lrytas.lt portalui sakė: „Per daug nežiūriu į save, kaip atrodau, kaip kalbu." Tai tiesa. O teatre tai iš viso – Geroji naujiena.

* * *

Žirmūnų naujoje (su liftu!) bibliotekoje pilna nė karto neatverstų, šviežutėlių knygų – tie, kas krokodilo ašaromis verkia, kad jos neįperkamos, galėtų prisiminti seną skaitymo būdą ir užsirašyti kokioje nors bibliotekoje (juk paskutinį kartą ten buvote tik studentaudami?). Yra ten knygų, nesielvartaukite. Leidykloms ir knygynams (o tiksliau, knygų sandėliams ir kavinėms) nors šiokį tokį nuostolį padarytumėte.

Taigi, iš teatro lentynos Žirmūnų g. 6 išsitraukiau šimto puslapių storumo „vieno teatrinio istoriją" – Herkaus Kunčiaus „Kartą operoje" („Gelmės", 2014). Išsyk sugundė pieštos iliustracijos (Mortos Griškevičiūtės) – jų ilgiuosi kaip ir vaikystės, ir vis stebiuosi, kad net ir modernių galvų leidyklos, gerai susitvarkančios su viršeliais, atėjusioje vaizdo eroje iliust­racijos nevertina ir neišnaudoja.

Perskaičiusi knygos puselę, knaptelėjau ir likusią dalį mėginau įveikti kaip kokį komiksą – greitai versdama puslapius. Gal pagrindinio herojaus – teatre šmirinėjančio Pacuko – nuotykius čia galima suvokti kaip animaciją? Tuomet ji tėra greitosiomis sukalta kompiuterinė mozonė. Knygoje ir paaugliams, ir suaugusiesiems (?) tiek tirštai visko prikišta (Gaidys, Žąsis, Pacienė, Sosto įpėdinis, Primadona, kompozitoriai Amadėjus ir Modestas, dailininkas Leonardas, Generalinis, Panaktinis, Operos fantomas ir t. t.), kad šitas gausus meniu ima neskaniai atsirūgti: ar už mirgančių trilerio vaizdelių gyva kokia nors anima, o gal mintis? Kartą operoje –­ kas???

Garbaus rašytojo vaikystė tėvų muzikų šeimoje? Dabartinis, atrodo, jo ne itin mylimas, teatras?

Siužetinė fantazija šakojasi trumpais skyriais, „nušokančiais" vis į naujus plotus, temas, potemes, kurios, beje, galėjo herojui Pacukui nutikti ir kokioje nors „Maximoje".

„Grimeriai vieningai nutipeno link grožio salonų. Aprengėjai nukulniavo mados namų link. Butaforai nusivilko į kiną..." (p. 50) Rašytojo kompiuterio klavišai smagiai atkaukši ir visus likusius lietuvių kalbos veiksmažodžius ir būdvardžius, bet jie nė iš tolo nepersiskaito kaip užkulisiai, nuotykiai ar „pažintinės istorijos apie operą".

Kur dingo Herkaus, sakyčiau, vos ne angliško humoro lygio miniatiūros meist­ro, aštrieji dantukai? Jo kuriamo serialo „Tuminas ir Putinas" mėgėjai laukia tęsinio. O apie tai, iš ko padarytas teatras, ir rašytojui, ir skaitytojams siūlyčiau pasižiūrėti meksikiečių filmą „Žmogus-paukštis".

* * *

Balandžio 10 d. Per pačius ankstyvo pavasario karščius LNOBT rodo egzistenciniu įkarščiu tvinksintį vienaveiksmių baletų triptiką „Bolero+".

Pirmąjį triptiko „paveikslą" – netgi šviesas ir kostiumus – sukūrė izraelietis choreografas I. Galilis. Jis labiausiai iš visų trijų vientisas, nugludintas, sustyguotas. Pagal klasikinę muziką be pertrūkio tekantis judesys pats tampa muzika, –­ ir tai savaime reiškia pasiektą rezultatą. Šokėjų figūros kartais atsitraukia į scenos gilumą ir sutirpsta gilioje tamsoje, vėl gimsta šiapus ir vėl atslūgsta. Atlikėjai –­ pavieniui ar grupėje – yra įkvėpti vienos minties ir užduoties, vienos statytojo repeticijų „lazdos". Visų kūnai tempiasi kaip tikslą žinantis lankas, drąsus finalinis solo tą tikslą pasiekia – spektaklis elegantiškas ir intelektualus.

Antrajame „paveiksle", sakyčiau, to statytojo absoliutizmo, erdvės valdymo ir muštro kai kuriose grupinėse mizan­scenose pritrūksta, nors tai ir pasakojimas apie nevaldomas žmogaus svajones, poetiškai įvardytas „Visur, kur mes nebuvom". Choreografas M. Rimeikis ambicingai aukštai pasikėlė kartelę, paėmė šiuolaikinio kompozitoriaus M. Richterio muziką, kuri taip pat kelia sau didelius uždavinius – mėgina įgarsinti gamtą. Scenografo M. Jacovskio ir šviesų dailininko L. Kleino sukurta aplinka, galingai „kabinanti" muzika, provokuoja dialogą, kuriame šokėjas turi dalyvauti visuose lygiuose, suspėti viską išpildyti. Tai labai sunki užduotis modernaus baleto kūrėjui, – kaip jis pats sako, „valdyti kūną kaip mintį". Manau, ją geriau išpiešė ir suvaldė solistai vyrai. Žinoma, įstabus finalinis išėjimo pro kolonas kadras.

Trečiame „paveiksle" – pagal M. Ravelio „Bolero" (1928) – gal kai kas tikėjosi scenoje / smuklėje išvysti didelį apskritą stalą, o ant jo – primadoną, kuri per tą ketvirtį valandos hipnotizuojančios muzikos sudoroja aplink stalą trepsinčių vyrų būrį. Būtent toks buvo šios muzikos užsakovių, garsių šokėjų I. Rubinstein ir B. Nižinskajos sumanymas (vėliau ištobulintas M. Béjarto), ir Raveliui jis patiko. Užtat vėliau, po 10 metų, šią muzikinę pjesę atlikus A. Toskanini orkestrui, Ravelis pareiškė dirigentui pretenziją, kad jis ją pagreitino. „Jūs nesuprantate savo muzikos. Tai vienintelis būdas jos klausytis", – atsakė Toskanini.

Choreografai-režisieriai, žinoma, šios muzikos įvaizdinimą dar ne taip keitė ir keičia nė kiek nebaudžiami. „Bolero" vietoj solistės yra šokęs ir solistas, ir pora, ir vien moterų grupė...

Mūsų teatre jau kelerius metus dirbantis lenkas K. Pastoras savajam „solo" pasirinko apgalvotą, pedagoginį variantą – kordebaletą ir solistus. Pats Pastoras sugalvojo ir asketišką scenografinę idėją – tuščią ekraną (ačiū Dievui) ir jam identišką veiksmo plotą scenoje.

Vientisos raudonos spalvos kostiumai pernelyg kreipė žiūrovo pasąmonę į „Karmen", bet, rodos, režisierius nenorėjo apsiriboti vien vyro-moters kova. Jo siekta kur kas daugiau – bendrų visam pastatymui „Bolero+" egzistencinių aukštumų. Solistai O. Konošenko ir K. Chlebinskas jas pasiekė, o ar pasiekė kiti šokėjai, tai išnykstantys už kulisų, tai vėl atsirandantys griežtai augančio raveliško tempo ekrane, – nesu tikra. Manau, kad šitos muzikos atlikėjai negali nė sekundei išeiti iš kadro.