Jūratė Visockaitė. „Buvo taip drėgna ir ūkanota, jog vos ne vos prašvito“*

39-erių sulaukusį teatro režisierių Agnių Jankevičių išėjusi iš jo altereginio „Idioto“ vadinau ir šiaip, ir anaip: chuliganas (vis dar blizgantis Boriso Dauguviečio auskaras), darboholikas, nepakankamai mokytojo Jono Vaitkaus išmuštas talentas, menininkas, kuriam trūksta visai nedaug, kad galų gale surežisavęs pats save pasiektų kūrybinę kondiciją ir užimtų atskirą nišą geriausiųjų panteone.

Interviu apie savąjį Fiodorą Dostojevskį jis vis mini „naudingą funkciją“ ir kad „jaučiasi nereikalingas“. Bet juk ir F. Dostojevskis, ir Myškinas savo sferose buvo tampomi už skvernų, aplinkiniai jų nepasidalijo, Myškinas-Kristus iki šiol, ačiū Dievui, yra itin paklausi, funkcionali figūra. Ir paties režisieriaus „funkcija“ daug metų sukasi taip smarkiai, kad galima palinkėti nebent sustoti. Gal pamėginti ekstremalią kino režisūrą – juolab kad labiau nei kiti kolegos, moka ir mėgsta skaityti, perrašinėti, inscenizuoti. Gal kitas formatas labiau išsunktų, išteliūskuotų ir paliktų tik tai, kas svarbu.

Dabar gi jaučiuosi stebinti menininką kankinantį, bet drauge ir tenkinantį kūrybos apsėdimą – tai žiauriai įdomu, tačiau bėgti lauk taip pat norisi. Ant­ras veiksmas, bent jau mano akyse, įgyja ištempto performanso bruožų – lauki, kad pats autorius išeitų ir ką nors iškrėstų, šitaip suimdamas į rankas visą vaizdo ir garso rezginį (pvz., prikaltų savo sėklides prie scenos grindų – šitai jis liepia padaryti vienam aktoriui). Gal tada ir mums atsivertų!? Ir mes užkaifuotume, kaip nuo kūrybos kaifuoja Agnius. Ir visi mūsų staiga atrasti puikūs rusdramio aktoriai su ilgiausiais tekstais iš „Idioto“ ir „Demonų“.

„Idiotas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Idiotas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Publika, įtempta į dostojevskiškų tekstų krušą, išlaikoma dar ir prisegus šiandienį rusišką video. Aktoriai / personažai (sakyčiau, labiau bulgakoviški) vienu momentu įsitaiso pirmose salės eilėse, svaido į kažin ką scenoje mandarinus, siūlo ir žiūrovams. Myškiną su raštuotu megztiniu ir tęsiamu asilo (jo šventa, aureole papuošta galva – afišose) balseliu vaidina Valentinas Krulikovskis. Šis išprotėjęs kunigaikštis nemiršta Šveicarijos klinikoje, jis keliauja pas „Demonų“ anarchistus, o dar vėliau – į Raudonąją aikštę. Ir jokia meilė jokiai moteriai, tam labiausiai skriaudžiamam žmogui, jam ne galvoj.

Kažkodėl pasižiūrėjau, kokį pirmą ir paskutinį sakinį „Idiote“ 1867 m. Florencijoje užrašė F. Dostojevskis: „Gana žavėtis, metas ir proto paklausyti. Ir visa tai, ir visas tas užsienis, ir visa ta jūsų Europa, visa tai viena fantazija, ir visi mes užsienyje viena fantazija... paminėsite mano žodį, pats pamatysite!“ – pabaigė ji (Aglajos motina Jelizaveta Jepančina, – red. past.) beveik rūsčiai, atsisveikindama su Jevgenijum Pavlovičium“ (vertė Pranas Povilaitis*).


/ / /

LRT prieš pat šv. Kūčias parodė dokumentinį filmą apie Juozą Tumą-Vaižgantą „Tumo kodeksas“ (scenarijus Liudvikos Pociūnienės, režisierius Eimantas Belickas, operatorius Narvydas Naujalis). Filmo pradžioje į Vaižganto butą-muziejų atėję mokiniai viename kambarių staiga išvysta gyvą patį herojų (akt. Ramūnas Cicėnas), šis juos guviai kviečia keliauti toliau ir klausia: „Ar mokat daryti selfius?“ Cha, suprask, šitas šelmis Vaižgantas tai tikrai moka! Tokia natūraliai vakar ir šiandien jungiančia intencija filmas ir kurtas.

Kunigas J. Tumas buvo akivaizdžiai savo laiką lenkęs žmogus. Net ir dabar retas iš jo kolegų galėtų su juo narsa pasivaržyti. Pavyzdžiui, atsistojęs teatre per spektaklio pertrauką, jis garsiai paprašė ložėje sėdinčio prezidento Aleksandro Stulginskio, kad tasai paleistų iš kalėjimo trumpam ten įkištą būsimą prezidentą Antaną Smetoną. Skaitė apie save to laiko žiniasklaidoje – „Ar ne laikas sudrausti tą žilą kūdikį, docentą kun. Tumą, kad jis nebedarytų blėdies lietuvių katalikų visuomenėje?“ – ir toliau su taksu Kauku žvaliai bėginėjo Kauno gatvėmis. Filmo finale balta sutana aprėdytas garbusis kanauninkas lyg niekur nieko nueina jau šiandienio Kauno gatve... Galime pasidžiaugti: selfis autoriams (o ir mums, žiūrovams) pavyko.

„Tumo kodeksas“
„Tumo kodeksas“

 

Suspėta perteikti daug biografinės informacijos, ją atvirai suvaidinant (atkuriamoji dokumentika), perskaitant, įmontuojant autentišką medžiagą. Filmas mokiniams, o ir kitiems neturėtų prailgti, nes jį žiūri panašiai, kaip susipažįsti su mūsų istorija Valstybės pažinimo centre prie Prezidentūros. Valio!

Kita vertus, jei jau kartelę pakėlėm aukščiau (anksčiau šie autoriai kūrė melancholiškas istorines TV laidas „Laiko ženklai“), yra ir prie ko prikibti.

Išgirdusi keletą cituojamų J. Tumo laiškų, būtinai ieškosiu jų daugiau. Yra juose ne tik neišblukusio humoro, nekunigiškai žavaus stiliaus, bet ir reikalingo dabar ir čionai patriotizmo („Jeigu tėvas ir motina prie vaikų barasi, tai vaikams blogai“; „Lietuva išliks, jei ji išliks kaip kultūros projektas“). Vien tik laiškai galėjo tapti stuburu, ekscentrišku, laisvamanišku raudonu punktyru. Deja, deja. Pragiedrulius temdo tradicinės akademiškos pertvaros, ne, tiesiog užtvankos su visažiniais visa ko konsultantais Egidijumi Aleksandravičiumi ir Vytautu Ališausku, kurie nesivaržydami apeina herojų, apreiškia save ir savo nevaižgantiškumą. Negelbsti nė filmavimo vieta – kavinė ir muziejus.

Kodėl reikėjo būtinai visos biografijos, tiek daug vietos skiriant broliui? Dėl tos šventos knygnešystės? Atsirūgsti tokiu, sakyčiau, televiziniu standartu. Gaila, juk režisierius – tas pats Eimantas, kuris, visai kaip Mykoliukas iš „Dėdžių ir dėdienių“, griežia Andriaus Mamontovo kompanijoje, – turi muzikinę klausą. „Laiko ženklų“ inercija traukia žemyn.

Rašytojo stiliaus deimančiukas išrieda, kai sugirgžda durys, – aktoriaus R. Cicėno herojus jas varsto įdėmiai pasiklausydamas. Nedaug trūksta, kad kažkaip imtų vaidinti ir nuotraukos, kurias jau pats aktorius su draugeliu Rolandu Kazlu, vaidinančiu seserėną Petrą Klimą, atsisėdę peržiūri: štai kunigas iškylauja su gražiomis moterimis... Jei aktorių / herojų – peruko, grimo, tarmiškos kalbos – susikeitimams būtų likę daugiau vietos, laiko ir logikos, gal autorių fantazija atsivertų plačiau, baimė nuslūgtų, mažiau reikštųsi susivaržymų (argi pradedant cituoti laišką, būtina stambiu planu rodyti plunksnakotį?).

Norėtųsi išvysti artistiškąjį Vaižgantą vaidybiniame filme. Ką gi, muzikante, repeticija jau įvyko.


/ / /

Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje Naujųjų išvakarėse skambėjo barokinė muzika. Georgo Friedricho Händelio ir Georgo Philippo Telemanno kūriniai, atliekami anuometiniais identiškais instrumentais, iš savojo XVIII a. atsargiai užpildė XXI a. menę ir sukūrė sulėtėjusio gyvenimo iliuziją.

Man stabilus barokas visada kelia pavydą tenai gyvenusiems, nors, kaip sako mano kolega: pagalvok, kokia tuomet buvo higiena! Menės lubose auksu spindėjo storos drožtos rozetės, frizuose – turbūt herbai, šoninės sienos degė šiltu purpuru, ant išilginių tvirtai laikėsi didikų portretai su reprezentaciniais kostiumais. Arčiausiai manęs kabojo labai jaunos, gal 14 metų, bet, atrodo, besilaukiančios mergaitės portretas be užrašo: aukšta tyra kakta, permatomi rankų piršteliai kaip reikiant dailininko neišbaigti. Scenoje su tarptautiniu senosios muzikos ansambliu „Canto fiorito“ dainuojančios Renatos Dubinskaitės, mecosoprano, rankos buvo tobulai išbaigtos – minimaliai, bet išraiškingai prisidedančios prie besiliejančio lygaus ir iki lubų trumpam kilstelinčio balso. Labiausiai širdį palietė G. P. Telemanno kūrinys Sonata viola da gamba (violončelės prototipas), atliekamas argentiniečio Juano Manuelio Quintanos.

Per pertrauką galėjau vaikščioti po gretimas pritemdytas sales kaip aristokratė. Veiksmą stebėjo neįkyrūs apsauginiai. Pamačiau ir LDK rūmų direktorių Vydą Dolinską, laimingą, nes aplink vaikštantys buvo laimingi.