Vilniaus „Lėlė“ savo gimtosios Ark­lių gatvės rūsyje, Mažojoje salėje, parodė paskutinę Vilniaus teatrinio sezono premjerą – spektaklį visai šeimai apie Visatos ir žmogaus atsiradimą „Evoliucija“ (birželio 6 d.).

Kiekvienoje šeimoje, vaikštančioje su vaiku į teatrą, yra didelė knyga storais viršeliais apie šitą reikalą, todėl nūdienėje mažamečio sąmonėje telpa ne tik Zuikis su Vilku, bet ir Dievulis su sprogstančiu Tašku. Be to, televizoriuje seniai sėdi Gustavas.

Jaukų Gustavą ir priminė spektaklio Mokslininkas (akt. Irmantas Jankaitis). Gaila, jis neturėjo to specifinio balso tembro ir ritmo, kuris traukia prie televizinio dėdės. Manau, mažiesiems labiau nei vaizdo reikia balso, jo intonacijos. Jau vėliau mes evoliucionuojam, imam čiupinėti, siurbti, mylėti pasaulį vaizdais.

Scenaristo ir režisieriaus Šarūno Da­tenio iš daugelio šaltinių susikurta pasaulio gimimo istorija teisinga, tvarkinga, trafaretiška. Net norėjosi, kad jis savo kompaktiškai riedančioje pamokoje tyčia įveltų kokią nors klaidą, nesąmonę, ir vaikai ją pastebėtų. (Vienas vaikas garsiai šūktelėjo: „Jau sakei šitą!“) Ne, visas kosmosas ir žmogus susitepė kaip lydytas sviestas.

Tačiau – ką jau čia burbėti! – dėmesys buvo išlaikytas visas 45 minutes. Smulkmeniškai kabinetinė dekoracija su stalčiukais ir užuolaidėlėmis buvo tarsi persipiešta iš naminių vaikų žaidimų. Apgalvota chemijos ir fizikos mokomoji medžiaga. Įspūdingas didžiulės prieš­istorinės Žuvies su aktoriumi Driežu jos viduje tekštelėjimas į sceną ant stalo; gyvo tiksliai atkurto Primato pasirodymas banalokas –­ gal iš jo galėtų išlįsti ne dėdė su triusikais, o koks nors mielas žmogbeždžioniškas vaikų herojus? Taip pat ar buvo sau ir kitiems atsakyta į paprastą klausimą, kodėl tie retkarčiais pasirodantys Mokslininko jaunesnieji asistentai yra tokie susiraukę?

Kad ir kiek trumpinta, spausta Datenio istorija vis tiek truputį užsitęsia –­ vaikai sprunka iš rūsio, nė nepatraukinėję stalčiukų. Per daug žodžių šito pasaulio sukūrime? Dar reikia mokytis ir mokytis iš tobulos trumpažanrės pasakos. Bet šiokia tokia evoliucija įvyko.

* * *

Kuo toliau, tuo juokingiau kalbėti apie „Euroviziją“. Čia kaip su pernykščiu sniegu turbūt. Tačiau kitą pavasarį staiga vėl ims ir pasnigs, ir niekur nesidėsi, turėsi svaigintis visuotinėje euforijoje.

Švediška daina, niekas neginčija, buvo vos ne vienodai meniškai iškalbingai ir klausoma, ir regima. „Mes savo laiko herojai, / Šokame su demonais savo galvose.“ Elementariai nupieštas sniego žmogeliukas, staiga prisėdęs greta dainininko Mänso Zelmerlövo, priverčia tave išsižioti. Kitas lygis! Nugalėję švedai, manau, padiktavo naują madą Europai – užtenka šito superšviesų jovalo, kuris dalyvavimo ekstazę sukelia tik klausantis gyvai. Gal paieškokime dainos fono ir gilumos kine, animacijoje?

Šviesų dizainas, kamerų dirginimas, landumas iš visų pusių (o praėjusį kartą –­ ypač aukštai iš viršaus) stumia dainuojantįjį link judančio, šokančio, smarkiai besimainančio cirko personažo. Bet gal per tą visapusiškumą (paviršutiniškumą) prarandama dar kuri kita dainos pusė?

Sakyčiau, šiauriečiai – švedai ir estai –­ iš dalies jau atsakė. Reikia teatrališkos ar kinematografiškos dainos. Vestuvinis Europos tortas kaskart priverčia aiktelėti, tačiau kiek juo galima maitintis?

Estų vyrukas stovi su savo stabiliai nejudriu šešėliu kairėje kadro pusėje, vos pakreipia galvą, o toli gilumoje, dešinėje, jau atsidarė durys ir įėjo estė mergina, pasiguldydama atskirą savo istorijos ir charakterio šešėlį, kuris vėlgi pabaigoje lieka vienišas. „Kodėl manęs nepažadinai? / Esu tikra, kad būčiau tave sulaikiusi.“

Manau, kitais metais mums reikia ne tik geros dainos, bet ir gero režisieriaus. Na, tiesiog eurovizinio Koršunovo.