Jūratė Visockaitė. Fizikai ir lyrikai

Nežinau, ko daugiau – gera ar bloga – atneša Juozo Miltinio dramos teatro premjera „Fizikai“. Miestui, žiūrovams, trupei. Keistam teatro pastatui – gigantiškam pilkam bunkeriui, keliančiam asociacijų su Panevėžyje išplaukusiu ir įsitvirtinusiu sostinės cėka, virš kurio iškelta ant ilgo stiebo plevėsuoja gerai prižiūrima, didelių išmatavimų trispalvė. Išties makab­riška „Miltinio vardo sanatorija“, apie kurią miestui ir pasauliui įžūliai praneša režisierius Artūras Areima.

Tai, kad jis ir naujieji teatro vadovai prisiminė čionai prieš pusamžį J. Miltinio pastatytą Friedricho Dürrenmatto (1921–1990) pjesę, patraukė iš karto it burtų lazdele mostelėjus. Gal ir daugiau, ir net tarybinių pjesių iš seno repertuaro tiktų šiam Panevėžio titanikui? Juk latviai, sveikesnio mentaliteto piliečiai, be drebulio išbando tas pjeses, mokosi ir kitus pamoko.

O šis sausas psichologinis detektyvas apie beprot­namį, kuriame gyvena, filosofuoja ir žudo mokslininkais pasivadinę pacientai, A. Areimos trijų valandų opuse tampa tarsi į išvirkščią pusę verčiamu geros kokybės paltu. Siuvėjas, reikia pripažinti, gerai žino jo vertę, tačiau iš tos apsitrynusios medžiagos vis tiek nori pasiūti kitokį, aktualų modelį. Panašiai elgiasi daugybė jo kolegų ir kartais tai duoda gerų vaisių. Kodėl gi „Fizikai“ bent man pasirodė nuobodūs, neišradingi, nekomiški?

Pati savičiausia spektaklio scena – Ligitos Kondrotaitės gal 15 min. monologas su „aktoriaus asmens byla“ rankose – monotoniškai vardijami ir komentuojami viso gyvenimo vaidmenys, išskiriant mielas jų smulkmenas. Mat vietoj ankstesnių pjesės herojų niutonų ir einšteinų jais čionai tapo patys aktoriai su savo tikriniais vardais... Scena, taip sakant, meniškai avangardiška, ir premjeriniame spektaklyje į ją gyvai įsijungė publika – ji protarpiais ėmė nekant­riai ploti. Iš pradžių maniau, kad režisierius salėje pasisodino savus „zavadilas“ ir tuoj išeis kažkoks dialogas. Ne, publika pasireiškė irgi kaip tikrinė – tad po pusamžio „Fizikus“ mėginta nušvilpti! (Remarka: bronzinis maest­ro su ragiukais šioje vietoje piktdžiugiškai kikena.)

Kontakto, atjautos ar pajuokos dėl šiame beprot­namyje egzistuojančių pacientų, daugiau ar mažiau mylimų aktorių, ant podiumo potrumpėmis kelnėmis ilgai ir nepatogiai gulinčio Albino Kėlerio nebuvo jokio. Dirbtinį juoką kėlė tik cirko artistas su toršeru, vis mėginantis įsukti šitą karuselę. Diurenmatiškas tekstas trupa, nuo scenos nesklinda, nelenda į tavo ausis, nors užmušk. „Mums, fizikams (spektak­lyje – aktoriams, – aut. past.), belieka tik kapituliuoti prieš tikrovę.“

Vis dėlto, mielieji ištikimi ir nusivylę Panevėžio teat­ro žiūrovai, taip yra geriau, negu buvo! Jūs dalyvavote skaudžiame saviidentifikacijos seanse, po kurio dirbama toliau.

 

„Fizikai“. Tado Povilonio nuotrauka
„Fizikai“. Tado Povilonio nuotrauka

„Dalí y Gala“. Igno Balčiūno nuotrauka
„Dalí y Gala“. Igno Balčiūno nuotrauka

 


/ / /

Šokėjai ir pedagogai Neringa Šatrauskaitė ir Dainius Biskis Vilniaus šokio studijoje „Intrus“ moko vaikus, o trokšdami atodūsio imasi savarankiškos kūrybos. Jųdviejų spektaklis „Dalí y Gala“ su ispanų / brazilų autorių muzika ir minimaliu rekvizitu kviečia publiką, tarsi atėjusią į svečius, uždarame kambaryje pasižiūrėti vienos poros sukurtą šokio miniatiūrą apie kitą porą.

Siurrealizmo dievo Salvadoro Dalí ir jo žmonos Galinos istoriją žinome iš bendro išsilavinimo – jų gyvenimo pasaka irgi gerokai siurrealistinė. Iki pasąmonės iškraipytų vaizdų, kurie užfiksuoti dailininko paveiksluose, spektaklyje neprieita. Tokiai panoramai reikėtų LNOBT erdvių ir galimybių. Tačiau yra sulipdomas sproginėjantis atominis branduoliukas: dar jauni Dalí ir Gala derinasi viens prie kito, moteris stumia vyrą kurti, vyras įamžina ją portrete „Port Ligato Madona“... Šokėjų fiziniai duomenys labai tinka vaidinti šiuos personažus: giedrai besišypsanti, skriejanti mūza ir prie žemės pririštas, bet galingos vaizduotės menininkas. S. Dalí kai kuriuos vėlesnius darbus net pasirašydavo savo ir žmonos vardais, ir tai turbūt dar nenukopijuotas precedentas pasaulyje.

Galbūt galima būtų tikėtis dar didesnės drąsos? Antroje dalyje (kurios dabar nebuvo) duetinį romantizmą, polėkį galėtų papildyti gilinantis perspektyvą... trečio asmens įsikišimas. Trikampis tarsi trivialu, popsiška, tačiau būtent šią istoriją jis priartintų ir prie gyvenimiškos realybės, ir prie kūrybinio siurrrealizmo.


/ / /

Audrius Musteikis išvertė ir leidykloje „Krantai“ išleido latvių ir, galima sakyti, Europos teatro režisieriaus Alvio Hermanio „Dienoraštį (2015–2016)“. Labai nedaug pavėlavo, europinių dienraščių pirmų puslapių įvykiai dar švieži, premjerų pavadinimai atpažįstami, o vienas madingiausių spektaklių „Brodskis / Baryšnikovas“ pas mus buvo tik ką parodytas.

Jeigu šalia lietuvio atsistoja latvis, tuoj pat puoli su juo lygintis. Tokia bjauri žmogiška savybė, iki šiol neleidžianti kaimynams kaip reikiant susidraugauti. Šiuo atveju susilygini savo nenaudai. Bent į mano akį tarsi krislas įkrinta Alvio drąsiai viešai (jis numanė, kad dienoraštis bus spausdinamas) reiškiama nuomonė apie pabėgėlius, teroro aktus, Vokietijos kanclerės diktatūrą. Dar 2015 m. režisierius užrašo: „Interneto naujienose mačiau, kaip Merkel sako kalbas, po kurių visi 15 minučių ploja atsistoję. Tokias degančias akis kažkur jau esu regėjęs. Nesunku atpažinti. Tikslingai ir be kompromisų veržtis bet kuria pasirinkta kryptimi – ar tai būtų Hitlerio vizijos, ar automobilių pramonė, ar futbolas, ar viso pasaulio vargšų nelaimėlių gelbėjimas – garbinga „antžmogio“ užduotis. Deja, kartu ir visiškas nesiskaitymas su kitaip manančiaisiais.“ Alvis taip kalba ne tik todėl, kad vokiečiai jį išvadino „tautos priešu“ (po to, kai Hamburgo teatre atšaukė savo spektaklį, pareikšdamas, kad „dėl teroristų pavojinga atverti sienas pabėgėliams“). Pastaruosius 10 metų režisierius, kaip pats sako, gyvena ne Latvijoje, yra neįtikėtinai paklausus Europos dramos ir operos teatruose, stebi viską iš šalies, keičia pažiūras. Ir štai teigia: „Visa tai mažumėle primena kolektyvinę savižudybę (...). Mes visi drauge rašome nekrologą senajai gerajai Europai. Atsisveikinimas bus ilgas, jis jau prasidėjo ir nieko išgelbėti nebegalima. Tikėkimės, kad Rytų Europoje tai užtruks ilgėliau.“

Ar kuris nors lietuvis rašytojas, menininkas, filosofas netgi šiandien (o knyga Latvijoje išėjo 2016 m.) išdrįstų šitaip kalbėti? Man A. Hermanio visuomeninė pozicija yra didesnis „spektaklis“ nei kiti, „Dienoraštyje“ aprašytieji. Nei kadaise Vilniuje pamatyta jo čechoviška ir šukšiniška komedija.

Dar apsidžiaugiu sužinojusi, kad Alvio motina – lenkė. Va, iš kurio kampo jis tampa mums, lietuviams, artimesnis.


/ / /

LVI Vilniaus aukcionas savo eilės numerį, kaip visada, užrašo romėniškai. Tai kažin kodėl malonu, nors retas iš mūsų gali perskaityti romėnišką numeraciją. Į dailės aukcioną, Vilniuje gyvuojantį 12 metų, nueinu dažniau nei dauguma pažįstamų, nes jau žinau, kad, pirma, tai ne jomarkas, antra, tai uždaras spektaklis, kuriame kaifą gaudo ribotas žiūrovų skaičius. Meno masonų ložė. Net sekundę egoistiškai suabejoju, ar vertėtų šią žinią viešinti.

Bet aukciono vadovė, režisierė ir aktorė (nes kaukši plaktuku), dailėtyrininkė Simona Skaisgirytė-Makselienė ir jos kaip laikrodis dirbanti komanda siekia, kad „į premjerą“ ateitų kuo daugiau viduriniosios klasės, kad mūsų asmeniniai salonai, darbo kambariai su kompiuteriais pasipildytų patikrintu ir patinkančiu menu, na, arba gera investicija. Lietuviškame dailės aukcione vidutinė kaina kol kas yra 1450 eurų, už meną mokama nuo 100 iki 50 tūkst. eurų.

Pirmoje eilėje įsitaisiusi mergina „laiko ant laido“ bosą, anapus telefono žarstantį milijonus, ir vis kelia savąjį lotą. Užkietėjusių kolekcionierių-prekiautojų neapeisi, jie nugraibo grietinėlę ir parodo lygį. Bet užtenka ir kitiems. Iš gerokai viršijusių organizatorių lūkesčius paminėsiu šiuos: Stasio Eidrigevičiaus tapyba „Dvigubas portretas“ (1850 €), nepriskirtas plakatas „Nežvejokite uždraustoje vietoje“ (150 €), Danieliaus Sodeikos skulptūra „Staigmena“ (2500 €), Joachimo Lelevelio knyga su žemėlapiais „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“ (480 €), Salvadoro Dalí litografija „Šv. Jurgis ir drakonas“ (720 €). Brangiausiai (po 19 000 €) parduoti „karaliaus tapytojo, italo“ Giovanni’o Rossi’o „Jei nori taikos, ruoškis karui“ ir „Bakchantės“.


/ / /

Televizinės publikos ypač laukiama ir kasmet keikiama Teatro dienos ceremonija šiemet vyko teatrinėje provincijoje – Šiauliuose. Ir Šiaulių dramos teatras, kuriam neseniai ėmėsi vadovauti režisierius ir aktorius Paulius Ignatavičius, nušluostė nosį visiems likusiems Lietuvos teatralams. P. Ignatavičius užsakė „Auksinių kryžių“ scenarijų parašyti poetui ir dramaturgui Mindaugui Nastaravičiui ir su savo trupės dalyviais (išskyrus kultūros ministrą, kryžius teikė ne žinomi žmonės iš sostinės, o vietiniai aktoriai) sukūrė gan vientisą ir skoningą šventės modelį. Pasirodo, reikia tiesiog patiems batsiuviams imtis atsakingai siūdintis batus, o ne kviestis nusipiarinusius etatinius šou scenaristus ir režisierius.

Muzikinis įrėminimas su pakviestais ansambliais ir tas buvo modernus, jaunatviškas, netgi su moterų roko grupe!

Keista, ir ekspertų komisija, išrinkusi geriausius, dirbo įtartinai stilingai ir šviežiai – bent mano akimis žiūrint. Originalumo apdovanojimams suteikė ir Alytaus teatro socialinis tyrimas SEEN (rež. Andra Kavaliauskaitė), ir komiksų opera „Alfa“ (rež. Gintarė Minelgaitė), ir Arturo Bumšteino garsinės inovacijos. Gerai paieškojus buvo atrastos net dvi jaunos ir talentingos aktorės – Jovita Jankelaitytė ir Karolina Kontenytė. Garbingai apeitas a. a. Eimuntas Nekrošius, kuris iš Anapus galėjo pasiklausyti Remigijaus Vilkaičio jam skaitomos „Jobo knygos“ ištraukos, o grand prix vis dėlto atiduotas klaipėdiečių teatro prisikėlimo spektakliui „Mama Drąsa“ (rež. Elmaras Senkovas) su drąsuoliu Kuraž Dariumi Meškausku. Labiausiai „nuauksintas“, bet turbūt mažiausiai pub­likos matytas „Duris“ (rež. Jo Strømgrenas, scen. Goda Palekaitė, šviesa Vilius Vilutis, akt. Rytis Saladžius), beje, dar galima pasižiūrėti neremontuojamoje LNDT salėje. Kaip ir pačių šiauliečių kukliai išskirtą, bet tematiškai išskirtinę „Bagadelnią“ (aut. Aleksandras Špilevoj).

Sprendžiant iš internautų atsiliepimų, toli gražu ne visi mėgavosi ceremonija (sutinku, nuleidžiamo „abažūro“ samprotavimai buvo kiek ištęsti ir buksuojantys), tačiau persilaužusio renginio intonacija teikia vilčių.

Draugai