Jūratė Visockaitė. Gražu yra tik tai, kas nerimta

Visi rusų Aukso amžiaus klasikai, neabejoju, patvirtintų Antono Čechovo žodžius: „Gražu yra tik tai, kas rimta“ („Художественное произведение непременно должно выражать какую-либо боль­шую мысль. Только то прекрасно, что серьезно“; A. Čechovas. „Žuvėdra“).

Žinoma, dabar menininkai ginčytųsi ir net teigtų atvirkščiai. Toks mūsų amžius, šitaip jį suprantame, vadinasi, taip turi būti. Bet kai tas dabartinis kūrėjas ryžtasi itin artimam kontaktui, netgi dialogui su nedabartiniu kūrėju, kai ima žaisti tame pačiame lauke, – Yana Ross ir Mindaugas Nastaravičius peršukuoja A. Čechovo „Tris seseris“, Oskaras Koršunovas ir Marius Ivaškevičius preparuoja senį Levą Tolstojų, – kažin kodėl vis „pakvimpa siera“.

Taip jau susiklostė, kad prieš pat „Rusiško romano“ premjerą Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, man pasisekė pasižiūrėti režisieriaus Mindaugo Karbauskio „Išvarymą“ Maskvoje, V. Majakovskio dramos teat­re („Literatūra ir menas“, 2018-09-14). Spektaklyje M. Ivaškevičiaus iškeltoji lietuvių emigracijos tema suskamba ne taip įtaigiai, kaip garsiajame mūsiškiame O. Koršunovo „Išvaryme“, pakylančiame nuo kelių treninguotų žmogelių (kaip rašė emigrantas Antanas Škėma, žmogėnukų) iki tautų kraustymosi lygio.

Šį sykį, po „Rusiško romano“ premjeros, po to keisto sieros kvapo turbūt nelabasis sugundė vėl palyginti, internete išknisti M. Karbauskio variantą, prieš metus sukurtą Maskvoje, ir išgirsti tą patį dramaturgo tekstą – vos ne atvirkščiai! (www.culture.ru/movies/3881/russkii-roman) Pamatyti L. Tolstojaus šeimos gyvenimą pagal L. Tolstojų (apytikriai), o ne pagal O. Koršunovą.

M. Karbauskio tradicinis psichologinis teatras (su Giedriaus Puskunigio muzika) atmiežė laisvamanišką dramaturgo tekstą, pristatė herojus ne tik ironiškai, bet ir atjaučiančiai. Neurotišką, irgi Levo vardu pakrikštytą Tolstojaus sūnų režisierius išveda į finalą, kuriame jis išdėsto beprotišką idėją apie amžiną lėkimą į Rytus, į šviesą, ir toji idėja neatrodo šizofreniška, nes irgi inicijuota didžio rašytojo. Tiesiog ji atspindi dabartinį žmogų.

O. Koršunovo sceniniuose veikaluose idėjos nuolat dengiamos katastrofizmo šydais ir vėliavomis. Įtaigu ir puiku, gal pranašiška. Tačiau tai ne Tolstojus, net ne jo sudėtingas asmeninis gyvenimas. Taip, pagaliau vedęs savo išrinktąją ir vienintelę Kiti Levinas ima kišenėje nešiotis pasikarti skirtą virvelę. Taip, ir pats 82 metų Levas bėga nuo žmonos, prašo neprileisti jos prie savo mirties patalo. Šituos šašus galima krapštyti (dauguma tuomečių aristokratų rašė intymiausius dienoraščius) ir iš Tolstojaus kurti nūdienį Dostojevskį.

Tačiau rašytojo kūryba bei gyvenimas sufleruoja ir kitokius faktus: po vedybų, per pirmuosius gana harmoningus 12 metų L. Tolstojus parašo „Karą ir taiką“, „Aną Kareniną“ (per kitą pusę gyvenimo rašyti nesiseka), o jo mirštantys personažai Bolkonskis ir Ivanas Iljičius reziumuoja: „Taip, mirtis tai prabudimas“, „Vietoj mirties buvo šviesa.“

„Rusiškame romane“, kaip sakoma, pats karalius nepasirodo, jį suvaidina svita. Pirmiausia – žmona. Kas daugiau nei Sofja Andrejevna gali atspindėti dievinamą Liovušką? Ačiū Dievui, aktorė Nelė Savičenko išvengia kreivų veidrodžių ir isterikos, be to, jos personažas laikui bėgant turėtų dar pasipildyti, nes tikrai yra iš ko (išleisti du tomai S. A. dienoraščių, kuriuos perskaitęs pereini į žmonos pusę). Genijų žmonas išsyk galima priskirti antikinių herojų kategorijai.

Daug kuklesni tekste ir spektaklyje Tolstojaus vaikai, išskyrus tėvo nemylimą Levą jaunesnįjį. Paparacišku principu konfliktiškiausiam vaikui skiriama daugiausia dėmesio, bet jis buvo žmogus prie meno, todėl principas pateisinamas. Talentingojo Valentino Novopolskio herojus, mano galva, tampa šio pastatymo idėjiniu centru, jo Levas paradoksaliai, nors kelioms spektaklio valandoms vis dėlto prilygsta Levui didžiajam, tampa juo – na, jeigu jam būtų tekusi nelaimė gyventi mūsų dienomis.

Inga Jankauskaitė, kuriai taip pat teko laimė ir nelaimė fragmentiškai suvaidinti Aną Kareniną, režisieriaus pasmerkiama viešai giljotinai – ji žengia į avansceną sakyti ilgiausio monologo, parašyto tik sekant Tolstojumi...

Vytauto Anužio, aktoriaus galinčio gerai suvaidinti ir telefonų knygą, archyvaras Čertkovas nužmoginamas, akcentuojamas vizualus piešinys. Šioje vietoje vis dėlto leisiu sau paminėti / palyginti jo vaidmenį su vaidmeniu M. Karbauskio spektaklyje – režisierius skyrė jį puikiai aktorei Tatjanai Orlovai (Vladimiras Čertkovas buvo lyginamas su atsidavusia moterimi), kuri gerokai žemiškiau įkūnijo dviprasmį personažą.

Svitoje akis išskiria Viačeslavo Lukjanovo santūrų Leviną, Valentinos Lukjanenko išmintingą Agafją.

„Rusiškas romanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Rusiškas romanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Susigrojusiam aktorių kolektyvui dera Irinos Komisarovos scenografija – mobilūs stoties laukiamojo suolai su ranktūriais – jie tinka ir asketiškojo dvarininko buičiai. Miko Žukausko videomenas su traukiniais – šūvis į dešimtuką. Traukiniai (su konkrečiomis nuotraukomis vagonų tarpuose) simboliškai stipriausiai skleidžia tolstojiškos minties dinamiką ir dramatizmą spektaklyje.

Ne, negaliu teigti, kad O. Koršunovo naujadarai „ant klasiko kūno“ atstūmė. Nes madingas daktaras ir romane Kiti tėvų labai panašiai buvo kviečiamas tikrinti sveikatos (tik ne taip atvirai anekdotiškai; rašytojo kūriniuose humoro ar satyros išvis nėra); ir vėliau aktorės nuogos krūtys kalbant apie aistrą yra teisėtos ir meniškos – jos švysteli aktorei atsisukus, ir to akimirksnio jau užtektų. Tačiau ne – tarsi žiūrovas būtų glušius, režisierius anekdotą pasakoja ilgai, nuobodžiai ir dar pats iš jo juokiasi. Tas pats kartojasi ir kišant du agresyvius monologus. Ak, jūs nenaudėliai žiūrovai, atėjote pasižiūrėti į nelaimingą, ant bedug­nės krašto, perone prie traukinio stovinčią moterį!?

M. Ivaškevičius priešpremjeriniuose interviu sako apie meilę: „Ana nusižudo ne dėl kažkokios realios priežasties, neištikimybės, o grynai dėl ją graužiančio pavydo“, apie L. Tolstojų: „Tai buvo intelektualo aristokrato empatija – užuojauta ir simpatija vargstantiems“. O kompozitorius Antanas Jasenka (galbūt irgi artindamas savo kūrybą prie publikos) ima ir išpyškina: „Nors neturime žinių, kokia muzika patiko pačiam L. Tolstojui, spėju, kad greičiausiai jam rūpėjo rusų muzikinis folkloras.“ Ojojoi. Na, gal tokius netikslumus ir aroganciją galima atleisti, turint galvoje, kad „pjesė parašyta Sofjos ir jos nevykėlio sūnaus akimis“?

Vienas svarbiausių to amžiaus inteligentijos tikslų buvo saviaukla (todėl ir išplito smulkiai kasdienį gyvenimą analizuojantys dienoraščiai). Levas kūdikystėje neteko motinos, nebaigė teisės mokslų, įniko į lošimo namus ir viešnamius, prasilošė, brolio buvo išvežtas pakariauti į Kaukazą, nusprendė tapti teisingu žmogumi, lankėsi caro gydytojo šeimoje, kad išsirinkęs vieną iš trijų dukterų vestų ir dorai, „supaprastintai“ gyventų, užaugino 8 vaikus, troško atsisakyti turto, tačiau, pagrasinus beprotnamiu, buvo priverstas jį perrašyti žmonai, dėl kategoriškų pasisakymų („Tai, kad žmogus jau gimsta su nuodėme, iš esmės pakerta viską, kas geriausia žmogaus natūroje“) buvo atskirtas nuo cerkvės ir palaidotas ne kapinėse, be kryžiaus. Ir t. t., ir pan. Taigi, L. Tolstojus nuolat kūrė save, dabar sakytume, savo įvaizdį. Nūdieniai psichiatrai „degeneratyvios dvigubos konstitucijos“, hiperseksualaus ir afektyvaus rašytojo genialumą laiko genetine liga, nes visose jo protėvių kartose buvo psichinių ligonių.

Tiek iš rašytojo tekstų, tiek iš jo biografijos galima sulipdyti ne vieną skirtingai skambantį „rusišką romaną“ (kodėl šis yra būtent rusiškas, nesupratau). Jau daugiau nei šimtą metų po mirties, naudojantis įvairiausiais faktais ir citatomis, tai bandoma daryti kine, teatre, monografijose. L. Tolstojaus fantomai ištampomi ir sudedami į vienį – atlikėjai savaip „pagroja“, tu dėmesingai pasiklausai ir turi galimybę vėl grįžti prie originalo.


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 03:40:06)
Draugai