Naujas LNDT spektaklis, – Šekspyro „Timonas“ (gegužės 20 d.), –­ kad ir kaip suktųsi tasai virš Mažosios scenos pakabintas lęšis, yra studentiškas darbas. Jo sumanytojų ir atlikėjų atsidavimo energija, žinoma, paperka, tačiau drauge ir išmuša iš vėžių. Grubiai šnekant: ar dvidešimtmečių Šekspyras nacionaliniame teatre yra legalus?

Sutirštinu spalvas, nors, kai mėginu įsivaizduoti iš gatvės į teatrą atėjusių kitų 20-mečių žiūrovų mintis, spalvos tikrai tirštėja, nes profesionalios scenos kraštelis labai jau nuzulintas. Na, ir aš taip galiu! Čia teatras? Čia tas pats Šekspyras?

Tas pats Šekspyras man asmeniškai „Timone“ buvo tik gyva muzika, tris gigantiškus būgnus aistringai mušantys perkusininkai Gediminas ir Mantas Augustaičiai bei Paulius Vaškas. Jie buvo atskiras, tamsiame scenos šone tūnantis ir staiga prakiūrantis teatras, kompensuojantis koncertiško spektaklio tuštumas.

Kita vertus, režisierė Kamilė Gudmonaitė dirbdama „Timoną“ išmoko daugiau nei per studijų metus. Kaip ir, pavyzdžiui, studentas Povilas Makauskas, dirbdamas „Laimingąjį princą“ (kur kas aiškiau perskaitytą) šioje pat scenoje. Reikia ugdyti jaunus talentus. Užleisti jiems vietą.

Leisti jiems sutrumpinti penkiaveiksmę pjesę iki pusantros valandos ir atlikti cheminę reakciją didelėje kolboje, o paskui išpilti putojantį vandenį draugams į taures ir ant galvų. Kadaise per išleistuvių vaidinimą Vilniaus 7-ojoje vidurinėje būtent taip ir darėme.

Keista, kadaise jaunystėje buvo nesmagu žiūrėti į senus aktorius, vaidinančius (ar dainuojančius) jaunus herojus. Bet tik kartais. Dabar dažnai būna nesmagu žiūrėti į jaunus, kurie vaidina visokį amžių, nes tokia mada, nes turi būti adekvatu. Taip, išorinė tapatybė sugaunama, o vidinė išsilieja neatsakingai akvareliškai. Iš televizoriaus ir kompo gauta patirtimi.

Timonas Atėnietis televizoriuje? Labai prašom: Antanas Guoga, taip pat kaip Timonas, į kairę ir dešinę dalijantis dovanas ir svaičiojantis apie kilnius tiks­lus! Likusieji liberalų tragedijos veiksmai su ne mūsų laikų herojumi Guoga dar mums nežinomi, tačiau spektaklis juos jau pateikia: žavingas pokerio žaidėjas atsitrauks į susivėlusio Diogeno poziciją (spektaklyje statinė sukuriama iš dviejų stalų) ir labai skirtingomis Timono (akt. Mantas Zemleckas) balso intonacijomis bei veido išraiškomis mokys jį aplankančius, hm, politikus, kaip toliau gyventi.

Akivaizdu ir neįtikėtina: per premjerą pirmoje eilėje sėdėjo kažkaip per patį šurmulį prisikviestas meras, gražusis mūsų liberalas nulydytu mėlynu kostiumėliu, ir buvo baisu, kad įžūlūs Šekspyro adaptuotojai neįsitrauktų jo į sceną. Neįtraukė, o sustingusiame mero pakaušyje sukosi, įtariu, viena mintis: na, brolyčiai, pas mus įdomiau...

Nors čia, scenoje, irgi sąžiningai glėbesčiavosi, deklaravo ir glamūrinę visuomenę, nūdienius jaunalietuvius vaidino būrys Timono bendražygių, būsimų aktorių.

Vaidino Šekspyrą, kurio 400-ąsias mir­ties metines mes minime ir mėginame švęsti.