Po teatro kritikės Rūtos Oginskaitės ryžtingo nuosprendžio lryte spektakliui „Didis blogis“ imu jame ieškoti ir „šilta-šilta“ vietelių. (Juk štai aktoriai kalbėjo, kaip jiems gerai buvo toji stovykla prieš repeticijas, o Marius Ivaškevičius ilgai nešiotą pjesę išvis išstūmė per kelias dienas...)

Sužavėjo herpesas, taip, pūslelinė, – tiesiog gogoliško lygio dramaturgo užuo­­mina, jo metaforiškai ištartas „blogis yra manyje“. Ja suserga Samuolytė, ir trokšta susirgti gašliai kolegę bučiuojantis Masalskis. Herpesas ir numanomas karas – šūvis į dešimtuką!

Sužavėjo ir sceninės algebros bandymai. Sluoksnis ant sluoksnio, realios vietovės ir įvykiai, prasmės ir personažai persikloja ir susilieja sutirštintoje apnuogintos (tik mažas namelis stovėjo įžangoje) scenos prietemoje. Aritmetiškų videoprojekcijų nėra, lengviausiu keliu nenueita. Užtat yra kažkas toookio, išsyk nesuvokiamo, primenančio... dokumentiką, drąsaus korespondento televizijos reportažą Iš Ten.

Vis dėlto, mano galva, tai vertingas eksperimentas. Kūrybinei grupei, o dar kritikams, kurie į teatrą ateina kaip į darbą ir mėgsta algebrą. Tai slenkstis, į kurį kiekvienas užsukęs nusimuš koją. Manau, meno vadovas Audronis Liuga ir jo plukdomas 75-metės teatrinės užuo­laidos laivelis turėtų pagaliau į kažką atsimušti. Ir patetiškai kalbant, nors kiek ir nors kartais pasisukti didžio gėrio link (ką, be abejo, yra sunkiau kurti, vienintelis Nekrošius tai įstengia).

Kai Masalskis staiga apsišvietusioje žiūrovų salėje pasirodė pro šonines duris ir prabilo kreipdamasis vardais ir pavardėmis į savo kolegas scenoje, kelias sekundes, dievaži, tikėjau jo paskleista magija. Teatras išprotėjo! Efektas buvo toks pat kaip tam kūnui šleptelėjus iš Malaizijos lėktuvo... Bet apie visa tai juk nereikėtų rašyti, neišduoti intrigos būsimiems spektaklio (žiauraus šou?) žiūrovams.

Nors pletkai apie nuogas krauju aplietas aktores (kaip sako Masalskis-Masara, gal iš feisbuko atsiradusias) vis tiek jau pasklido internetinio žaibo greitumu. Na, nuogos aktorės (tuo labiau šiandieninė TV ikona Beata Tiškevič-Hasanova su savo keistai pranašinga pavarde) gal ir ilgai vilios pirkti bilietus. Bet spektaklio pras­minis kablys – karo pranašystė ir jos tiesmuki įsikūnijimai –­ vėliau vargu ar paliks adekvačių pėdsakų žiūrovo sąmonėje.

Vengrų režisierius Árpádas Schillingas – kaip ir dabartinis LNDT – sprendžia formulę „Teatras ir visuomenė“, kurios abu dėmenys utriruojant dar ir apvedžiojami reklaminiu flomasteriu (prisiminkime teatro plakatus-antausius, išstatytus mieste prieš keletą metų). Tarsi toji visuomenė, teatro žiūrovai, nuolatiniai ar atsitiktiniai, būtų akli ir kurti.

Kadangi Shillingas išgarsėjo provokaciniais pastatymais, kuriuos jis pavadino „kreidos ratais“, man išsyk iškyla asociacijos su mylimiausiu nūdieniu menininku Larsu von Trieru – šiuo atveju su jo filmu „Dogvilis“ (2003). Dabar ir čia galima teigti, kad tas jau senas, įžūliai teatriškas filmas buvo apie gresiantį mums terorizmą – išorėje ir kiekvieno žmogaus viduje. Tas didis blogis irgi buvo tik virtualus, nužymimas kreidelėmis ant grindų (ekrano). Švelniai – be kraujo ir klyksmo. Tačiau filmas klykė iš meninio kūrinio vidaus –­ bent jau man taip pat, kaip tame Muncho paveiksle.

Na, spektaklyje panašiai klykia-šnabžda nebent Mainelytė (rašau be vardų, nes toks familiarumas yra „Didžio blogio“ stilius), pjesės prologe ir epiloge tarsi nuo autoriaus išeinanti įspėti žiūrovo. Visą kitą laiką ši savita mūsų karo korespondento (anksčiau –­ emigracijos) dokumentinė drama aktorius klupdo ant kelių ir kankina juos surištomis rankomis. Tai tikrai įspūdinga ir daroma profesionaliai.

Tačiau kokio didumo ir profesionalumo teatras šiandien gali perspjauti plokščią televizorių, per kurį kiekvieną dieną matai tai, ką matai? Joks teatras. Ir kai jis pradės vadinti potencialius kareivius aktorius Nedzinską, Gavenonį ar Novopolskį jų tikriniais vardais – tuo labiau neperspjaus, tik kartais sukels juoką, ko čionai nebuvo siekta.

Vis dėlto būtų įdomu, jeigu šitos pjesės imtųsi ir kitas teatras, jei šita „blogio irštva“ sukrutėtų kitoje aplinkoje ir kitose rankose. Kaip dar galima būtų dalytis pripūstą žemės gaublį; kas scenoje klūpo ir kas kankina – rusai ar ukrainiečiai, sirai ar islamistai, žuvusiųjų motinos ar teroristės? Juk karo teatras neturi pabaigos, neturi netgi aiškių pusių.

*

Po „Manon“ LNOBT (rugsėjo 26 d.), į kurią nuėjau iškart po „Didžio blogio“, atsakiau į klausimą, kodėl pastaruoju metu taip ėmė traukti opera. Todėl, kad ji yra didis gėris! Nūdienio dramos teatro irštvą vis norisi pravėdinti.

Libretas, muzika, režisūra, sceno­gra­fija, kostiumai, pati lengvutė Manon be akcento – su kaupu prancūziška, atlikta vien prancūzų, tiesiog naminė oazė Prancūzijos ambasados ar instituto darbuotojams... Ne, nemoku prancūzų, bet Vincent’o Boussard’o pastatymas suteikė retą progą suartėti su ta kalba ir muzika. Bet svarbiausia, J. Massenet „Manon“ nuskambėjo kaip vientisas kūrinys.

Nežinau, gal pirmose premjerose dar kažkas nesusistygavo, bet mano matytoje trečiojoje tos jau imtos kritikuoti „veidrodinės grindys, eklektiški kostiumai, kičiniai balionai“ pasiteisina it čia buvę. Pirmieji operos „kadrai“ su recenzentėms nepatikusiais senais lagaminais ir apsiaustais padvelkia tikrumu –­ atvykėliai-choro artistai viešbučio laukiamajame po kelionės yra smarkiai apdulkėję ir trypčioja susierzinę. Nuožulnios grindys kiaurai atspindi ilgą kėdžių eilę – tas veidrodis po kojomis kreivina realybę ir kuria grėsmę. Vėliau tą kitą realybę pildo ir gilina vis ilgėjantys personažų šešėliai ant drobe aptrauktos sienos. Pirmas išdavikiškas balionėlis iššoka iš 16-metės provincialės Manon lagaminėlio –­ iškart po to jis virsta subtilia miegamojo lempele virš meilužių lovos ir apdainuojamo staliuko, dar vėliau, tapęs puokšte šampaninių kurtizanės balionų, trūkčioja ją tai žemyn, tai aukštyn (išties rizikingą jos skrydį nuo pat palubių laikantis viena ranka už tos puokštės pateisina Manon charakteris). Kostiumus, kuriuos piešė pats režisierius, galima būtų pavadinti autoriniais – jie, akivaizdu, pasiūti ne kiekvieną siūlę apgalvojančių lietuvių dizainerių, ne iš šono, o tarsi iš vidaus, yra išdykėliški ir prancūziškai natūraliai pritikę.

Išoriškai niekur neforsuojanti prancūzė Fabienne Conrad stebėtinai prisiderina prie korėjiečio Ho-Yoon Chungo santūrios vaidybos – Manon ilgesingo atsiprašymo ir suartėjimo su de Grijė scena seminarijoje siekia tragedijos aukštumas.

Opera, skirtingai nei drama, statoma ne ant pliko lauko – kol kas laisvų naujųjų menininkų dar nelaužomi ir nekapojami auksiniai muzikos rėmai tvirtai laiko tą nemodernų operos kūrinio viduriuką, iš kurio liejasi šviesos spinduliai ir nesunaikinama žmogaus siela. Kaip sakė „Didžio blogio“ už kulisų išstumta Mainelytė: „Juk viltis yra?“