Jūratė Visockaitė. Jaunimo teatras kuria autonomiją, o Valdas Gedgaudas gauna Scenos kryžių

Prieš keletą metų LNDT pasirodžiusio „Didžio blogio“ akimirksnis, kai ant namo stogo šlepteli iš lėktuvo išmestas žmogus, TIKRAI išgąsdino ir pritrenkė. Vengrų režisierius Árpádas Schillingas, sukūręs garsų „kreidos rato“ teatrą ir toliau jį kuriantis tai šen, tai ten, tiki, kad apsibrėžti ratą ir jame suvaidinti veiksmingas socialines scenas galima visur ir iš visko. Jeigu esi mediumo talentu apdovanotas režisierius, tai atvyksti, sugeri aplink tuo laiku tvyrančius aktorių / herojų pojūčius ir improvizuodamas iš jų bei iš savęs išlieji anapusinį atsakymą.

„Autonomija“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Árpádas, atvažiavęs į Vilnių, į Jaunimo teatrą, ilgai kalbėjosi su būsimais spektaklio „Autonomija“ (kovo 9 d.) atlikėjais. Vėliau su kolege nusibraižęs dramaturginio pagrindo schemą ir po ją vaikščiodamas / repetuodamas (plg. neužmirštami Larso von Triero „Dogvilio“ kreida nužymėti namų pamatai) pumpavo eterį, kažką tokio, sunkiai pajuntamo. Pagaliau tą kažką tokio atvėrė žiūrovams, kurie sėdėdami krėsluose turi intensyviai gerti kažko tokio skleidžiamus pojūčius. Kitaip žiūrėjimas bus bergždžias, erzinantis – kaip ir spektaklyje vis minimo Jono Meko filmavimų eteris. Štai tokią muziką (aukščiausia menų rūšis) mėginama groti jaunimiečių scenoje, ir po kelių ankstesnių sezono premjerų šis naujo teatro meno vadovo Audronio Liugos eksperimentas man vis dėlto atrodo pateisinamas, sveikas. Vyksta rizikingas kūrybinis procesas. Teatras nebevegetuoja.

Toji „Autonomijos“ niekaip nepabaigiama – à la Sagrada Famillia – architektūra primena neseniai čionai Eimunto Nekrošiaus kurtą „Cinką (Zn)“. Vengrų meistrui, pasirinkusiam atpažįstamą nykstančios šeimos temą ir prie jos lipdomą žmogaus autonomijos idėją, mano galva, statyba pavyko geriau nei mūsų dievinamam lietuviui, kuris bandė poetiškai įforminti Svetlanos Aleksijevič kadaise faktiškai įrašytus balsus. Autonomijos šeimoje nėra ir negali būti.

Tiesa, pastaroji išvada yra dirbtinai išprotauta. Įkyriai iki šiol lenda kita išvada: abu spektaklius gali perkrikštyti, užtempti ant kitos temos kurpalio (na, išleisti naują programėlę, duoti naują pranešimą spaudai)...

„Autonomijoje“ tarsi vengriškas ryškus skiautinys mirga didžiulis aktorių būrys. Personažų, pasivadinusių aktorių tikriniais vardais, pasirodymai scenoje iš tiesų autonomiški, charakterių užuomazgos beveik čechoviškos, kiekvienas kalba su savimi ir apie save. Taip, personažai primena Valentiną, Dainių ir Aleksą, Janiną, Kristiną ir Iną, jų ankstesnius vaidmenis, gal ir likimus. Nudžiugina tiktai Viktorijos Kuodytės karūnuotoji Viktorija (pavyzdys aktorinio studentams, kaip iš nieko padaryti ne nieką, žmogaus blyksnį).

 

/ / /

Valdas Gedgaudas. „Recenzijose sninga“. Sudarė Diana Bučiūtė. – V.: „Krantų“ redakcija, 2018.

Leidykla „Krantai“ išleido poeto Valdo Gedgaudo (1962–2013) teatro recenzijų rinktinę „Recenzijose sninga“. Ji pasirodo praėjus penkeriems metams po netikėtos V. Gedgaudo mirties kovo 29 d. – ir vėl ant Teatro dienos minėjimo slenksčio.

Šioje teatralų šventėje vis dar nesusiruošiama įkurti „Auksinio scenos kryžiaus“ (Auskaro, Binoklio ar dar ko nors) kritikui, spektaklio vertintojui – labai gaila, nes taip pasielgę kūrėjai galėtų auginti, reikšti nuomonę apie etatinius tos nuomonės reiškėjus.

V. Gedgaudo storoje 300 puslapių knygoje režisieriai, dramaturgai, scenografai, kompozitoriai, aktoriai, kritikai pirmų pirmiausia asmenvardžių rodyklėje, išmintingai pridėtoje, galės susirasti save (net nuo 1990 metų), taip pat turės galimybę pamatyti savotišką, dabar jau kritiko režisuotą spektaklį, sudarytojos Dianos Bučiūtės tiksliai pavadintą „Recenzijose sninga“. Poeto teatrinė pasaulėjauta buvo išskirtinė, rašymo stilius ne sausas akademinis, teatrologinis, o emocionalus, sakyčiau, netgi sceninis, artistinis – pažinoję Valdą iki šiol atsimena jo įspūdingą balsą ir stotą. Ir savo eilėraščius popieriaus lape jis sudėliodavo kaip scenoje – grafiškai ir kuo staigiau vertikaliai žemyn, žemyn ir gilyn.

Valdo recenzijos redaktorių buvo taisomos itin atsargiai – viskas jo paties jau perkratyta, jeigu pakeisi žodį, tai juk išimsi natą. Apie muziką spektaklyje jis vienintelis iš kritikų sugebėdavo parašyti daugiau nei vieną sakinį, nes studijavo ne tik lietuvių kalbą Universitete, bet ir kompoziciją tuometėje Konservatorijoje.

Dabartiniams LMTA teatrologijos studentams tokia rinktinė – labiau parankinė nei kokios nors kitos pamokančios teorijos. Perskaityk, drauguži, ne mažiau kaip po du kartus tą pačią recenziją – bus tau trafaretas, bet iš kūno ir kraujo. Beliks įpūsti į tekstą gyvybės iš nuosavų plaučių. Neslepiamas temperamentas, pasiruošimas aną vakarą sugertą teatrą išreikšti, išrėkti, suvaidinti iš visų plaučių – toks buvo jo prioritetas, drąsa, aistra.

Taip pat neatmetant senamadiškų profesionalo pareigų ir atsakomybių prieš įeinant į žiūrovų salę. Atsimenu jo mandagią užuominą cituojant pjesę prieš spektaklį: „Joje parašyta, kad...“ – „Negi tu ją suspėjai perskaityti?“ – „O kaipgi kitaip?“

Oskaras Koršunovas neseniai į „Nemuno“ klausimą – ko šiandien teatrui labiausiai trūksta? – atsakė šitaip: „Kritikos. Tokia, kuri būtų įdomi ir žiūrovui, ir teatrui, yra išnykusi. Visa ji skirta tik specialistų ratui, bet ir tie ne visada skaito. Kritinis mąstymas – teatro kepenys.“

V. Gedgaudas, netingėjęs rašyti daug ir į daugybę leidinių, rašė publikai, žmonėms (taip pat, beje, kaip ir jo anapusiniai kolegos Saulius Macaitis, Egmontas Jansonas). Nuo elitinio „Menų faktūros“ virimo uždarame puode jis atsiskirdavo. Nusispjaut, ką pasakys kritikos barų kolegės. Platus kontekstas, poetinės metaforos, neįprasti ir neleistini nukrypimai nuo objekto, netgi koks nors koncertinis intarpas jam buvo reikalingi kontaktuoti su publika.

„Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Noriu vesti. Noriu vaiko. Noriu eilėraščių. Noriu pinigų. Noriu garbės. Noriu būti laimingas. Gyventi noriu. Aš pareinu ant dvaro ir sutinku močiutę su dviem šviesiom žvakelėm. Lioj.“ (Spektaklio „Balta drobulė“ recenzijos finalas, 2012)


Iš 3654 žurnalo (2018-04-01 13:02:49)
Draugai