Jūratė Visockaitė. Jausmai ir jausmų demonstracija

Algimantas Puipa (g. 1951) yra produktyviausias Lietuvos kino režisierius. Jis sėkmingai įveikė fizinę ir moralinę dykynę, skiriančią LTSR ir LR kiną (kas dar iš senųjų vilkų galėtų tuo pasigirti?), ir, likdamas ištikimas literatūros ekranizacijoms bei motyvams (drauge su kolega Gyčiu Lukšu), yra pajėgus imtis vis naujo filmo, naujos knygos. Režisūrinei „jaunai bangai“ užliejus mūsų sidabrinių gervių paplūdimį, šio jau 40 metų kuriančio režisieriaus ryžtas ir pasišventimas labai reikalingi, palaikantys šiokį tokį lietuvių kino balansą.

Šįkart – po V. Žalakevičiaus, O. Henry’o, A. Vienuolio, H. Drachmanno, R. Šavelio, J. Skablauskaitės, J. Apučio, F. Kafkos, L. Gutausko, E. Wicherto, B. Sruogos, J. Ivanauskaitės, J. Survilaitės literatūros – režisierius imasi analizuoti švedų klasiką Torg­ny Lindgreną (1938–2017). Patys švedai iki šiol teigė, kad jis neekranizuotinas (po neįtikusio B. Widerbergo filmo „Gyvatės pėdsakas“, 1986) – galbūt po A. Puipos ir scenaristo Jono Corellio filmo „Kita tylos pusė“ (pagal „Kamanių medų“) kritikai pakeis nuomonę (pirmi skandinavų festivalio apdovanojimai jau įteikti).

Tačiau Lietuvoje Gražinos Zitos Mažeikaitės išverstas T. Lindgreno knygas į rankas paėmė tik elitiniai skaitytojai, dauguma žiūrovų su Einaru, Kasparu ir Izabele (knygoje vardai kitokie) susitiks pirmą kartą. Taigi daugumai atsiveria nauja istorija, sakmė, saga. Arba, kaip sako pats chuliganas ir laisvamanis režisierius: pradedu filmą fantazuoti nuo tos vietos, kurioje knyga pasibaigė. Kas gi prasideda?

Neutrali teritorija, neutralus laikas: potvynio aplieta pieva, medžių krumpliai su šakomis-pirštais į dangų (autocitata, „Amžinoji šviesa“); jaunos motinos laidotuvės ir mažas sūnus, prigludęs prie jos šaltos krūtinės; šermenyse etnografinių kaimiečių ritminis šokis (autocitata, „Moteris ir 4 jos vyrai“); iš miesto atvykusios rašytojos paskaita apie šv. Kristoferį (liet. šv. Kristoforą) mažai bendruomenei, kuri abstrakčioje gerovės valstybėje, mažame miestelyje, ateina pasiklausyti lektorės iš smalsumo ir nuobodulio, bet greitai be žodžių kyla nuo kėdžių ir kaip drausmingas choras somnambuliškai pėdina žiūrėti į mistinį banginį, čionai atplaukiantį ir apsiverčiantį ore turbūt kartą per šimtą metų...

 

„Kita tylos pusė“
„Kita tylos pusė“

 

Etnografija ir abstrakcija susilieja, laiko linijos trinasi. Puiku. Bet mano akis šiuose ištapytuose paveiksluose užgriebia dekoratyvias detales: chore sėdi, stovi ir banginiui atitaria hipsteriai dailiai sušukuotomis barzdomis. Hm... Paveikslo originalumu suabejoju – taip pat kaip ankstesnio A. Puipos filmo „Edeno sodas“ prologe, kai ateities didmiestyje šalia kažkur važiuojančios susirūpinusios aktorės Viktorijos Kuodytės herojės pamačiau susodintus statistus – įvairių rasių žmones. Nežinau, gal čia tas legendinis puipizmas, bet nata ne į taktą sujaukia mano galvą.

Siužetas: mirtinai susipykę, senstantys, irstantys broliai. Jų namus skiria ištvinęs vanduo bei anapusinė, kažkur išnykusi jaunystės moteris. Moters port­retai (akt. Asta Stankūnaitė) – atsitiktiniai, nebylūs, įsimena tik jos apnuogintas torsas iš nugaros, žalsva ranka ir palei skruostus nepraktiškai, užtat madingai nukarę plaukai. Šiapusinę, vyrus mėginančią sujungti Izabelę vaidinanti V. Kuodytė vėlgi dekoratyvi – jos meniškos pozos labai skiriasi nuo Juozo Budraičio (Einaras) ir klaipėdiečio Povilo Stankaus (Kasparas) hiperrealistinių seno vyro aktų. Bet kodėl gi ne? Įkvėpimo visur šniukštinėjanti rašytoja tampa socialine darbuotoja, o galiausiai virsta lūkuriuojančia ponia Giltine... Tokiam ar priešingam vieno ar kito personažo šuoliui filme tarsi nėra horizonto. Jie persiskaito, sakyčiau, plokščiai literatūriškai, sentimentaliai.

Abu aktoriai, atrodo, pajėgūs ir iš akmens išspausti vandenį. Jie padaro viską, ką gali, ir su reikšmingai skambančiu tekstu, ir su mimika, ribojama pusę veido dengiančios žilos barzdos. Montažui į pabaigą spartėjant veidai vienodėja, liejasi, imi skirti tik balsus. Kurie skamba galbūt visai ne namuose abipus pelkės, o gretimuose kambariuose, nes jų interjerai skiriasi minimaliai. Tačiau ir tas suvienodinimas (dailininkas Galius Kličius) išeitų į naudą, sufleruotų virš siužeto kybančią prasmę, jeigu visą šią melancholiją pamažu imtų veržti ekrano įtaiga. Tačiau įtaiga nesiformuoja, beaistrė rimtis nejudėdama tvyro kadruose atskirais paveikslėliais.

Čia, žinoma, galima minėti operatoriaus Algimanto Mikutėno skrupulingai apgalvotą vaizdą (kaip visuomet daroma, nenorint nubraukti filmo ir apeinant režisierių). Ak, visi tie hipnotizuojantys portretai ar štai mediniai statūs, siauri laiptai, kuriais leidžiasi išmaniai nufilmuotos kojos ir nugaros!.. Pernelyg dažnai leidžiasi. O valtys su mirusiais broliais pernelyg gražiai susiglaudžia šonais.

Darbo elegancija ir profesionalumas, deja, nepagimdo knygoje ir scenarijuje surašytų jausmų, tos nemeilės ir meilės, visą laiką turinčių įtemptai zvimbti „kitoje pusėje“. Kodėl? Broliai per visą filmą akivaizdžiai nesusitinka, ir tai labai sunkus uždavinys filmo autoriams.

Ačiū Dievui, mūsiškiuose „Jausmuose“ (1968) su kitais klasikiniais broliais dvyniais jausmai zvimbia iki šiol.


/ / /

Spektaklis „Balkonas“ Jaunimo teatre vyksta penkias valandas. Nori ar nenori, tai yra pagrindinė žinia žiūrovui. Grožinę informaciją, kad eklektiško satyrinės pjesės teksto autorius Jeanas Genet (1910–1986) prancūzų politikus ir miesčionis įkišo į viešnamį ir nurengė pelnytai, reikia dar kaip nors perteikti.

Suremontuoto teatro atidarymui po įvairias erd­ves keliaujantis spektaklis labai tinka. Turistai suskirstomi į penkias lygiagretaus veiksmo grupes, paprastai tariant šitokias: Teisme teisėja ir policininkas tardo prostitutę; Viešnamyje (teatro bufete) atsargos generolas ištvirkauja su kumele; Radijo studijoje per interviu seansą jaunas žiniasklaidos atstovas susitinka su patyrusiąja; Koplyčioje vyskupas grožisi vien savimi; Viešnamio užkulisiuose (teatro balkone) šeimininkė ir jos vyr. patarėja svarsto vidaus reikalus.

Kaip ir praėjusį sezoną uždariusiame imersiniame (įtraukiančiame) teatre, Rusdramio „Dėdėje Vanioje“ A. Puškino dvare-muziejuje Markučiuose, mes, įtrauktieji žiūrovai, visai patenkinti dvi valandas sparčiu tempu žingsniuojame-sėdime-klausome intermedijų. Man pati geriausia buvo toji apie žurnalistus – Kristinos Andrejauskaitės ir Mato Dirginčiaus duetas padarytas vienu atokvėpiu. Aplodismentai. Žinoma, įspūdingos kumelės (akt. Motiejus Ivanauskas), šuoliuojančios aplink barą, kanopos, kasa ir visa povyza.

Antrame ir trečiame veiksme, visiems susirinkus didžiojoje salėje, įspūdį daro nauja veidrodinė scena su podiumu, Mariaus Nekrošiaus operinės / buduarinės užuolaidos, surauktos kaspinais net penkiomis eilėmis ir žavingai Džiugo Vakrino apšviestos (pagaliau šviesa ir pas jaunimiečius!) bei galiausiai kaip garvežys įsiveržęs aktoriaus Dainiaus Gavenonio herojus, kiek pavėluotai ėmęs traukti visą buksuojančios trupės sąstatą. Jaunoji Kamilė Petruškevičiūtė, dar nepatikliai vaidinanti viešnamio šeimininkę Irmą / Valstybės karalienę tiesiog akimirksniu ir tapo tokia, kai šalia atsistojo vertas scenos ir grieko partneris.

 

„Balkonas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Balkonas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Dviejuose premjeriniuose spektakliuose atsitiko force majeure – susirgus nepakeičiamam scenos primarijui Arūnui Sakalauskui, jį originaliai sugebėjo pakeisti pats spektaklio režisierius prancūzas Ericas Lacascade’as. Išėjęs su vaidmens tekstu rankose, jis tiesiog genialiai prisiderino prie savosios imersijos turinio ir stiliaus. Dvikalbystė virto pjesės dviveidyste. O salėje pirmąkart pasigirdo juokas, užsimezgė kontaktas, žaidimas pasiteisino ir tapo natūralus.

Ar kam nors iš žiūrovų kilo asociacijų, apie ką tas žaidimas, ar aktyvi žaidimo forma neužstojo jo svarbaus socialinio turinio? Aš asmeniškai Teismo intermedijoje prisiverčiau pilietiškai pagalvoti apie Venckienę, transportuojamą iš JAV į Lietuvą... Anas šustras žurnalistas irgi kažką priminė... Vis dėlto priekabiai žiūrint, iš teatro pakampių subėgę upeliukai nesusilieja į kažin kokią visuomenės kloaką nei ant scenos, nei tuo labiau ant pastolių scenos gilumoje. J. Genet tekstas medinis, nesuvaldomas, nei jo psichologizuoti, nei deklamuoti – nebent mūsų brangusis Jonas Vaitkus būtų jį sulaužęs, persukęs ir įskėlęs šiokią tokią ugnelę. Mandagusis tėvynainis E. Lacascade’as tik pučia įspūdingą, daug jėgų kainuojantį balioną ir leidžia aktoriams ir žiūrovams tampyti jį už virvelės.

O nepriekabiai žiūrint ir per pertraukas geriant skysčius iš atboginto kavos aparato, jaunimiečių „Balkone“ vis tiek smagu, teatras lyg išmaudytas, visi kovinės parengties, lieka sugalvoti, ko toliau griebtis.

(Ir ką daryti su D. Tamulevičiūtės memorialine sale – viską nuimti ar kažkur steigti dar vieną, skirtą E. Nekrošiui?)

Draugai