Eimuntas Nekrošius savo gynybiniame bastione „Meno fortas" praėjusį savaitgalį parodė vienos dalies spektaklį „Jobo knyga". Režisieriaus iš Senojo Testamento paimta istorija su begale klausimų apie pelnytas ir nepelnytas kančias yra labai aktuali ne tik italams ir rusams (spektaklis anksčiau parodytas jų teatruose), bet ir lietuviams – ir Lietuvai. Aktualumu, tiesą sakant, šis kūrinys nušluoja programinius visuomeniškuosius Nacionalinio dramos teatro bestselerius.

„Jobo knygą" žiūrovas gali „vartoti" iš įvairių pusių, amžinų ir mažiau amžinų, – man ji atsisuko į Jobą vaidinantį aktorių Remigijų Vilkaitį, ne taip jau seniai bandžiusį nešti kultūros ministro posto kryžių ir jį kantriai nešusį, o po to pelnytai / nepelnytai iš tų sferų iškritusį, praradusį politiko sėkmę, gausius rankų paspaudimus, šypsenas, „kupranugarius ir avis", išėjusį į niekur, į dykumas, betgi vėl dosniai kitais „kupranugariais" apdovanotą (kiek anksčiau buvo Popiežius „Dieviškojoje komedijoje").

Artistams „Jobo knyga" iš viso galėtų būti nuolatinė gyvenimo palydovė, mokanti juos sukandus dantis laukti ir tikėti, nukritus iš aukštybių – neišsižadėti. Ir ne tik artistams – knisantis gilyn tuneliu kaip tam kurmiui Jobui į spektaklį – kiekvienam išsprūs tas nelemtasis skundas „Už ką gi nubaudei mane, Viešpatie?" Netgi dar plačiau: už ką baudi mus visus, kodėl tunelio gale nėra žadėtos šviesos, kodėl negaunam iškovoto atlygio, kodėl atėmei turtus, vaikus, sveikatą?..

Atsakymo nėra. Režisierius netgi nesutveria mums to laukto biblinio hepiendo, kai nusigalavęs, bet nepraradęs Dievo Jobas apdovanojamas naujais turtais ir šeima. Vilkaičio herojus tegauna obuolį, kurį tuoj persipjauna ir taškydamasis suryja, aplinkiniams vaikiškai besdamas tik špygą.

Mes paliekami Menų spaustuvės Juodojoje salėje su savo nežinia, kurią kiekvienas turim išsispręsti individualiai. Labai panašus į tipišką lietuvį inteligentą Vilkaičio Jobas į tą kurmio tunelį neria po savo tipišku darbo stalu (sakoma, kad tai tikras Nekrošiaus darbo stalas). Vėliau iš stalo ištraukiami visi stalčiai – režisieriaus hieroglifų kalba tai turbūt yra visų mūsų gyvenimų bylos, bet, o siaube, jos ne kažin ką reiškia, finale stalčiai tiesiog tvarkingai sustumiami atgal. Tau reikės be galo kantriai, mechaniškai dar daug kartų apsivilkti drabužį ir kas vakarą jį nusivilkti ir gražiai šitaip sulanksčius padėti... Reikės kaip kvailam stulpui laikyti savo namo kampą, o gal net visus keturis. Reikės gyventi su savo dievais ir šėtonais gimtuose namuose, kurie tau yra pasaulio centras, supamas gundančių žemėlapių su kolumbiškomis kelionėmis. Kai Jobui yra skiriamas sunkiausias išbandymas liga, jis pats pasiima medicininių laidų ryšulį su nuo vaikystės baisiomis degančiomis „taurėmis"-lemputėmis ir užsideda jį ant kūno. Tuomet stendai su žemėlapiais „daro šuolį" ir persiskaito jau kaip saulės ir Dangaus šviesą gaudantys kolektoriai (scenografija Mariaus Nekrošiaus). Tačiau vienintelė viltį spinduliuojanti energija, sakyčiau, yra Leono Somovo muzika, be pauzių maitinanti spektaklį.

Lakoniškos išraiškos priemonės, o ypač nuo pat pradžių trijų atlikėjų monologuose paeiliui vis kartojamos ar sukamos ratu tos pačios Testamento eilutės, tas pats naratyvas (teksto kartote buvo puikiai pasinaudota ir Mažojo teatro spektaklyje „Mano tėvas – Agamemnonas" sezono pradžioje) priverčia žiūrovus, nors turbūt ne visus, tarsi susimažinti, susiprastinti, atsisakyti visažinių puikybės ir darsyk išklausyti elementariai dėstomą ir niekaip nesuvokiamą pamoką.

Trečią dieną iš eilės rodomame spektaklyje (26 d.) ryškiausiai kibirkščiavo – bent man asmeniškai – Vaidoto Viliaus silpnakūnis, bet kietakaktis Elifazas su palaike kepuraite. Nežinau, kaip ankstesniuose spektakliuose, tačiau sekmadienį Vilkaičio Jobas kartais atrodė neatlaikysiantis sunkaus vaidmens maratono ir minsiantis vietoje.

Nors Jobas taip irgi darė.