Jūratė Visockaitė. Kelionė niekur, kelionė pirmyn

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Sausio 8 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje – Airos Naginevičiūtės „Stiklo sodai". Palubėje sukabinti lekiantys į vieną tikslą žmonės-paukš­čiai, apačioje, ant šokiui paruoštų grindų, rizikingai tirpsta penkios didelės žmogaus galvos iš ledo (Arūnas Adomaitis ir Mindaugas Tendziagolskis). Po tais paukščiais kybančiuose skaidriuose plastiko dėkluose „užkonservuoti" penki šokėjai – sustingę homunkulai lėtai siūbuoja, o išmanioji šviesa (Vilius Vilutis) kuria iliuziją, kad jie dar ir plūduriuoja savo vandenyse (plg. amerikiečių filmai su akvariumais ir personažų antrininkais).

Atlikėjai ima judėti filigraniškai lėtais krustelėjimais, išsitempimais, pasisukimais, fiksavimais, – net japonai turėtų ko pavydėti. Gražu, įspūdinga, ambicinga. Tiesiog pasaulio sutvėrimas. Arba susinaikinusio XXII a. anatominiai sodai aidint mišriai amžinajai muzikai. Įspūdį kiek „prisuka" pernelyg ilgas įžangos metražas – tačiau taip mums, žiūrovams, ir reikia –­ leidžiamės juk nežinia kur, „šiapus ir anapus tuo pačiu metu" (iš programėlės). Bravo!

Sakyčiau, trūksta tik kvapų atakos. Kokios nors... sieros, – kaip tame nemirtingame, visiems laikams tinkančiame Čechovo Kostios Trepliovo naujų formų vaidinime.

Pagaliau visi penki paukščiai-žuvys-augalai, pradedant Gyčio Ivanausko virtuoziniu salto iš to plastiko, išsilieja ant scenos grindų, virsta būtybėmis, panašiomis į homo sapiens. Kurios apsireiškia čia, kad parodytų mums tragiškas prieš-žmogaus ar po-žmogaus būsenas. Tragizmas, pasmerktumas zvimbia vienodai lygia (ir nuobodžia) kardiogramos linija.

Režisierė ir choreografė atidžiai, sureikšmindama, presuodama siekia nematomą paversti matoma. Ji, pavyzdžiui, labai teisingai ir paprastai žodžiais suformuluoja: „Jei, atsisveikindamas su žmogumi, regi jį pro langą, supranti, kad jis ir čia, ir tuo pat metu jau visai kitur." Deja, gimstančias vaizdines struktūras Naginevičiūtė sustato į tokias „garso skulptūras", alchemijos formules, kurios yra fantastiškai iškalbingos atskirai pasižiūrėti, bet lygtyje stingsta, tampa negyvos, beprasmės, neduoda atsakymo, net ir patį klausimą mes užmirštame.

Tačiau „Stiklo sodų" kolbose tikrai kunkuliuoja stebuklinga medžiaga. Trūksta tik daktaro (-ės) Fausto stumtelėjimo.

Aktorių vaikas Dovilė Zelčiūtė vėl („Po repeticijos", 2011) išleido knygą apie teatrą „Kelionė su Oskaru Koršunovu" („Alma littera"). Vėl suvaidino svarbų vaidmenį mūsų teatre.

Po daugelio metų šiokį tokį seno spektaklio kūną atkursime pagal jo vaizdo įrašą, tačiau spektaklio (režisieriaus, aktoriaus) kraujas ir dvasia bus perduoti istorijai tik tokiu gyvu knygos paliudijimu.

Bet ir šiandien knyga gali gerai pasitarnauti scena svaičiojantiems berniukams ir mergaitėms – bailesnius pašauktuosius atbaidys, išrinktuosius įsiurbs. Be to, šiandien skaitydamas knygą, dalyvaudamas vieno ar kito Koršunovo spektaklio gimdymo procese ir auginime, vėl eini, žiūri ir išgyveni aną, kadaise matytą spektaklį. Dalyvavimo lygis pasiekiamas visuose knygos skyriuose, nes autorė yra kant­ri, neegoistiška, susiliejanti, neužstojanti, atsidavusi, ir dar galėčiau daug epitetų pridėti. Manau, OKT labai pasisekė gavus tokią archyvarę.

Zelčiūtė ketverius metus turėjo prabangą būti kartu su OKT žmonėmis teatro viduje, „o sykiu – dovaną ketverius metus būti su pačia savimi, leistis gilyn į save". Kadaise keletą dienų esu praleidusi E. Nekrošiaus „Trijų seserų" repeticijose Rusdramyje ir numanau, ką tai reiškia.

Poetė pradžioje sako, kad jai drovu dalyvauti akivaizdžiame procese – ir iki pabaigos, net gastrolėse ji išsaugo tą stebėtojo drovumą, šitaip pelnydama visos trupės pasitikėjimą ir nesislapstymą – rodymą, anot Achmatovos, iš kokių šiukšlių išauga gėlės. Autorė, be abejo, medžiagą atrinkinėjo pagal savo principus, kurie praleido „brutalios kasdienybės pėdsakus". Tikiuosi, ateityje ji nepraleis ir jų.

Man asmeniškai brangiausia čia yra autentiška repeticijų kalba – daug kam skambėsianti kaip kokia kinų, betgi įrodysianti praktiškajai publikai, koks nelengvas tai yra darbas, į kokią pelkę įklimpsti tapęs tuo „nieko naudingo nepadarančiu menininku".

„Dabar geras santykis tarp Vyto ir Ainiaus. Ainiaus Benas dar nemąsto apie savo gyvenimą, jis jį gyvena. O Vyto Benas jau mąsto. Ir pasakoja. Kuo didesnis esamojo ir būtojo laiko skirtumas, tuo geriau. Visa tai turi skambėti ne kaip bukas, o kūrybingas kontrastas. Turėtų susidaryti toks pingpongas" (p. 94).

„Iki spektaklio pabaigos turite taip apauginti viską prasmėmis, kad žiūrovams neliktų jokio įtarimo, jog keturias valandas čia galėjo vykti koks nors dubasinimas. Auginkite savo pras­mių akmenis" (p. 129).

„Jeigu neperšoksite į priekį, tada viskas vis tiek bus teisinga, jūsų reakcijos bus gyvos, adekvačios. Neturite žinoti, kas įvyks po 40 minučių, turite atsakyti į tai, kas vyksta dabar" (p. 148).

„Palaukit, vyrai, tom grandinėm kažkaip buitiškai užlipot į viršų! Pakartokim dar! (...) Dar kartą grįžkit su tom grandinėm, kažkas blogai. (...) Vakar tu geriau stovėjai. Atsilošk, nesulink, nesugriūk, normaliai stovėk, kai sakai: „Pažvelk į dangų, pažiūrėk, kokie mes mažyčiai prieš visą šitą begalybę." Reikia natūraliai judėt! Atsiremk alkūnėmis į tas grandines" (p. 165).

„Tavo Aktorius šiandien labai jau gyvas. Ką? Kaip čia dabar atsitiko? Ir visai nepasirodė susibaigęs. Toks žyvčikas. Dar nežinau tiksliai, ar tai blogai. Matai, yra pozityvi to gyvumo pusė: tada pasikorimas baisesnis, nes didesnis kontrastas" (p. 202).

„Vaikas trečią parą be motinos. Atsigulsi „po Kostia", tai pasekmės bus neišsrebiamos! Juk tu, Medvedenka, iš esmės jai štai ką sakai: nesigulk „po Kostia"! O ji juk, tiesą sakant, tau beveik aiškiai atsako: aš gulsiuos! Medvedenka mato, kad ji visiškai pasiryžusi. (...) Tu nesiskleisk taip plačiai su tuo „Eik tu sau!" Čia tavęs niekas negirdi, siauriau! Ir įlendi tada, kai gali. (...) Aš mačiau, kaip jūs finale nardėte pajutę medžiagą. Mačiau, kaip jūs į paskutines scenas žiūrėjote. Prisiimdami savą kaltę. Sekiau kiekvieną iš jūsų! Visi, kurie stebėjote finalinį veiksmą, kurie jame dalyvavote, nors ir sėdėjote ant kėdžių, –­ jūs buvote tiesiog antikiniai žiūrovai. Žinau, kad tai gal ir nepasikartos. Bet –­ buvo! Jūsų visų žiūrėjimas. Į Niną. Į Trepliovą. Į tai reikia keliauti kiekvieną spektaklį. Tragedija. Aš pats neišlaikiau įtampos ir susijaudinau" (p. 290).

Iš tiesų, daliai žiūrovų ir skaitytojų visa tai – abrakadabra, bet patiems dalyviams tai – „mano meilė – repeticija". Ją norisi perprast, išgyvent, be galo cituot.

Nors kartu ateina į galvą ir ciniška mintis: kokia knyga išeitų, jei kas nors iš žurnalistų susiorganizuotų keistą projektą ir aprašytų ne tokius rezultatyvius kitų OK kolegų ir nekolegų spektaklių darymus?.. Berniukams ir mergaitėms tai irgi būtų naudinga medžiaga.

Išbuvęs visą dieną filmavimo aikštelėje dažnai pasilieki it musę kandęs, nes vangiai sukamas filmas staiga ima ir nušvinta (ar nenušvinta) tik prie montažinio stalo. Jei kinas – „toliaregiškas", tai teatras „trumparegiškas" kūrybinis darbas. Koršunovas Zelčiūtės „Kelionėje", be visų kitų ir anksčiau iš interviu pažįstamų jo pasaulėžiūros savybių, atsiskleidžia kaip žmogus, kuris dirba su lupa, kruopščiai ir sąžiningai.

Zelčiūtė, rodos, yra švelniai apakinta režisieriaus darbo metodų, –­­ nepralenkiamas jos knygos herojus yra tik Oskaras. Nors tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje į knygos avan­sceną solo partijoms galėjo išeiti ir poetės „nusižiūrėti" aktoriai. Tas dar nesuminkytas, per kietas ir per minkštas „plastilinas". Tai būtų žmogiška, tai būtų teatriška. Pabaigoje įdėtas išsamus pokalbis su vadybininke A. Žukaityte, lieka apendiksu, kurį griežtas knygos režisierius būtų be gailesčio išpjovęs. (Prie spektaklių prisišlieję pokalbiai su S. Prūsaičiu, G. Makarevičiumi ir R. Samuolyte persiskaito natūraliai, kaip proceso dalis.)

Apgalvotos, ir atskirai, ir kartu su tekstu gerai žiūrimos teatro fotografų nuotraukos. Ačiū.