Vienintelis kadaise matytas Loros Juodkaitės „Salamand­ros sapnas" (2006) mano atmintyje, neatsižvelgdamas į žanrų skirtumą, yra garbingai įsitaisęs greta klasikinės sensansinės „Mirštančios gulbės" – tik kad Loros modernaus šokio trukmė ilgesnė.

Turbūt tą patį pirmiausia galėčiau pasakyti ir apie naujausią jos kūrinį „Atmintis" – anotacijoje tarsi per prievartą suformuluoti egzistenciniai klausimai valandos ilgio monospektaklyje, išdidinti ir iškadruoti, ima vaidinti kažkokią prapjautą ir išvirtusią egzistenciją, žiaurios būties mėsą, kurios yra labai daug ir kurioje nunyra tai, apie ką norėta pradžioje pasakyti.

O kas norėta? A. Camus „Svetimas", žmogaus atminties išbraižymas kvadratu: įsiminimas, laikymas atmintyje, atsiminimas, užmiršimas... Visi žiūrovai iš anksto metodiškai nukreipiami į tamsias savo atminties kertes, į psichoanalizę.

Seansas prasideda firminiu, įstabiu ir begaliniu Juodkaitės (žmogaus, turinčio ypatingą vestibuliarinį aparatą –­­ jis gali ilgai išlaikyti pusiausvyrą) sukimusi aplink nubrėžtą scenoje kvadratą. Kvadrato tariamas sienas ore išlieja šviesos srautai (V. Vilutis), o jame esanti kol kas neliečiama „smėlio dėžė" su prasišviečiančiu skardiniu dugnu priberta juodžemio (E. Brazdylytė). Vien to tolygaus sukimosi su įvairiom pozom užlaužiamomis rankomis, atrodo, užtektų atskiram spektakliui, kuris galėtų vadintis kokiu nors raktiniu žodžiu (ir nesvarbu kokiu) iš Camus leksikono. Šokėjos rankos tampa nepavaldžios tarsi mechaniškai besisukančiai galvos-torso-suglaustų kojų linijai, jos išsilaisvina ir pradeda veikti savarankiškai – taip, tai tikrai panašu į pasąmonę, į mūsų neklusnią, klastingą atmintį.

Kol pagaliau šokėjos pėda užkliudo ir išverčia žemės žiupsnį iš kvadrato. Tobulą abstraktų sukimąsi, kaip tobulą apskritimą, atskiedžia ingredientas, kuris stiprins skonį, bet drauge ir slopins jį. Finale, mano galva, šokėjos taip pat tobulas kūnas bus tiesiog aplipęs žemę imituojančiomis (o gal ir tikra žeme?) scenos pjuvenomis, ir tiek. Rekvizitu dramos ir operos spektaklyje esi linkęs tikėti. Baleto ar šokio aikštelėje rekvizitas, nori nenori, virsta kliuviniu, nereikalinga kūno atauga, kurią sunku įteisinti.

Tačiau stipriausias šio spektaklio ingredientas yra T. Kutavičiaus muzika ir agresyvus garso takelis. „Atminties" herojė pagal pareikštą programą turėjo kovoti pati su savimi, bet į nebylią jos atmintį iš pradžių nedrąsiai, vėliau įžūliai vis įsiterpiant garsiniam fonui, – tas fonas virsta, sakyčiau, net šokėjos partneriu. Ką gi, choreografė ir šokėja pati jį išsirinko, todėl gal gerbkime jos pasirinkimą. Bet mano ausies ir atminties labirintams iliust­ratyvi nuolat krentančių kaladėlių, biliardo kamuolių, kėglių ir dar velniai žino ko triukšmų „siena", staiga apvainikuota vyro balso partija, labai trukdė atsiduoti šokiui, tiesiog purtė už atlapų. Nors gal to ir buvo siekta –­­ šitaip išreikšti žiauraus gyvenimo-žaidimo slenksčius?

Pagal spektaklio libretą žmogaus energija, susigėrusi į žemę, gali įgauti formą, gali virsti po žeme nuo vaikystės slepiamu sekretu, reikia tik atsikasti, perprasti save, maištaujant sukurti. Įžangoje išsilaisvina rankos, vėliau laisvinasi, lūžinėja ir kūnas –­ deja, atnešdamas suvokimą, kad maištas nesuteiks pilnatvės. Nebent pačiame finale, kūnui vėl sukantis ir temstančiame šviesos pluošte virstant viena ištisine linija...

Keista, žiūrint nuotraukas ir atmintyje vis atgaminant „Atminties" atkarpas, Loros kūnas ir slapties kupinas veidas su žemyn nuleistais lūpų kampučiais ima šokti ir gyventi atskirai nuo erzinusių spektaklio sudėtinių dalių. Jos sukurtas „svetimosios" įvaizdis išlieka. „Rūdys", kaip tas pleistras ant šokėjos kojų ir rankų, nesilaiko ir pabaigoje atlimpa.

Lora gyvena ir kuria tarsi atskiroje zonoje. Tokių neliečiamųjų menininkų turime mažai.