Jūratė Visockaitė. Mano kova

Pjesę „Liučė čiuožia“ su dviem nepatogiom „č“ Laura Sintija Černiauskaitė parašė visai jauna, 26 metų. Ir šiandien tekstas knygoje nepatogus, užsivedantis, kondensuotas, sentimentalus – pasirink šoną, kurį nori, ir sudėk jį kaip rubiką. Oskaras Koršunovas savo studijoje su pradedančiaisiais aktoriais sceninį rubiką sukelioja superrimtu veidu, pasunkindamas sau ir kitiems užduotį techniškai. Morališkai pjesė dėl to kiek nukenčia, susireikšmina, tampa sausa schema.

Naudojamas visas patalpos ilgis (scen. Irina Komissa­rova), tariamos scenos užutėkiai įrengti salės galuose: Felikso gimtieji namai su sofa ir sergančiu tėvu bei Liučės godojama čiuožykla su kabina. Tarp jų kartais bilda prekybcentrio ir kūdikio vežimėliai. Ant sienų – ekranai su tiesiog rubensiška puota akims ir pamažu atsijungiančiomis publikos smegenėlėmis pasieniuose. Garbingoje, beveik koncertinėje vietoje – aparatūra ir didžėjaujantys garso ir vaizdo vyrukai, suimantys dar ir pačių aktorių filmuojamą veiksmą. Kaip sako Oskaras: OKT dogma – nekokybiška nešiojama kamera daromas vaizdas dominuoja ir kuria naują kokybę nūdienėje šlykščiai išblizgintoje 3D atmosferoje. Galbūt daro tai žiūrovo galvoje. Na, be ironijos – Fausto dydžio siekis. Viskas čiuožia peilio ašmenimis – bent jau teoriškai. Kas tas viskas? Nuobodulys, toji mitinė nepakeliama gyvenimo lengvybė, kaip rašo jaunoji Sintija, kauksmas. Arba paprasčiau tariant: „Tu buvai teisus. Žmonės turi globoti vienas kitą. Kitaip viskas eina pro šalį.“

Paprastai pasakyti nebėra jėgų, todėl sakoma vis sudėtingiau. Nors Feliksas ir Liučė gyvena panašiai kaip Felikso tėvas ir motina, kaip Pačiūžų nuomotojas ir jo Tania. Matyt, panašiai, kaip L. S. Černiauskaitė ir net maestro O. Koršunovas.

Technologijomis pernelyg pasitikintis teatras nori pralaužti savo keturias sienas, siekia dinamikos, gilesnio turinio, o šiuo atveju – racionalių paralelinių apmąstymų ir net statistikos suvokimo (spektaklio įžanga), naujos estetikos. Visa tai gauna, bet kažkodėl nuolat lydi jausmas, kad tiek pat iš savųjų fondų ir praranda. Ekranas vis dėlto plokština, lėkština sceną – jeigu rafinuotame „Tartiufe“ ir reikalingas būtent toks skambesys, tai šios subtilios mažos dramos jauni aktoriai, aršiai puolantys į kovą su nežinia kuo, kol kas... nesuvaidina arba suvaidina mechaniškai (balandžio 2 d. spektaklis).

 

„Liučė čiuožia“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Liučė čiuožia“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 


/ / /

Režisierę Rugilę Barzdžiukaitę (g. 1983), sukūrusią filmą „Rūgštus miškas“, matyt, pulsime lyginti su „Sengirės“ autoriumi Mindaugu Survila. Mano galva, teisingiau ją hierarchiškai kelti arčiau antropologo Manto Kvedaravičiaus („Barzakh“, „Mariupolis“) ar netgi Šarūno Barto. Malonu suvokti, kad būtent moteriai menininkei priklauso proveržis naujajame Lietuvos mene – po šiuolaikinių operų „Geros dienos“, „Saulės ir jūros“ ir dabartinio filmo ji pasirodo ne kaip pasaulinių madų kopijuotoja, egocentriška eseistė, bet kaip mąstytoja.

Rugilė ir jos kolega operatorius Dovydas Korba valandos ilgumo dokumentinį filmį apie kormoranus Juodkrantėje filmavo tris pavasarius. Mat ji norėjo, kad „filmas natūraliai augtų“. Žinoma, šitaip užaugusį dar reikėjo iš šimtų valandų medžiagos atitinkamai suformuoti ir nukreipti. Bet ir tas autorinis nukreipimas nėra primygtinis ar kaip nors ornamentuotas, meniškas. Jis irgi natūralus, realus – kaip tasai finalinis, baisiai ilgas, temstantis, statiškas kadras su vandeniu, smėliu, mišku, dangumi ir sunkiai jame įžiūrimais išbaidytų paukščių šuorais. Juk dokumentiniame kine, kaip žino profesionalai, šimtaprocentinio dokumento nėra, yra tik pastangos jį pasiekti. Tai dar sunkiau padaryti, jei objektas itin aktualus, jį galima sukti į visai priešingas puses. Bet režisierė eina į nežinią, rizikuoja savo kailiu ir, atrodo, tai jos kelias.

Man, žinoma, norėjosi daugiau paties kormorano. To niekadėjo, kuris štai karžygiškai pagaliu snape mosikuoja pušies viršūnėje ir skrenda virš mūsų nustekento „neregėtos Lietuvos“ miško. Šitų paukštukų portretų mažai – ilgesnis yra tik šeimyninis su šildomais kiaušiniais lizde. Ekrano laikas atiduodamas įvairiomis kalbomis burbuliuojantiems žmonėms, matomiems iš aukštai, tarsi iš kormorano pozicijos (ta keista trečioji akis įjungta ir virš „Saulės ir jūros“ paplūdimio). Gal ir gerai, kad neleidžiama pernelyg suartėti su paukščiu – ir ne vien dėl to, kad buvo sunku laipioti, neturėta pinigų jam filmuoti – „Animal Planet“ žiūrėdamas patiri estetinį malonumą, susiliejimą su gamta, o čionai siekta skaudesnio kontakto. Rūgštaus.

Labiau nei kormorano klyksmų ir kleketavimų klausaisi ant stebėjimo pakylos užlipusių žmonių kalbų viena tema (veidai nematomi, slapti įrašai leistini). Nenustoji stebėtis šituo eiliniu babilono bokšteliu (įrašyta 11 pasaulio kalbų), sėkmingiau nei kitos išplitusia homo sapiens populiacija. Gelbsti humoras, tautinės charakteristikos pagal atspėtą kalbą. Kažin ką ir pati būtum pasakius, ten užlipusi prieš keletą metų? Pušynas juk nuskustas, pabalęs nuo išmatų, oi, koks baisus. Kažką labai primena... Tik labai sumažintu mastu...

 

„Rūgštus miškas“
„Rūgštus miškas“

 


/ / /

Net keturi „Auksiniai scenos kryžiai“ išskyrė jau prieš pusmetį pastatytą, bet mažai apkalbėtą ir pagarsintą LNDT spektaklį „Durys“ – puoliau visų tų keturių patikrinti. Žiūrėti spektaklį, kaip ir filmą (nors kine verta remtis tik kai kuriais festivaliais), po apdovanojimų yra gera praktika socializuotis, sutapti ar išdidžiai atsiskirti.

Auksą už choreografinę režisūrą, geriausią nepagrindinį vyro vaidmenį, scenografiją ir šviesą pateisinau, – bet labiausiai kaip visumą, plastikos kumštį, gerą dozę naujakalbės. Norvegas Jo Strømgrenas (g. 1970) lietuviškoje scenoje paliko ne chaltūrą, ne dublikatą, o vis dar šviežią improvizacijų su aktoriais produktą; Rytis Saladžius, kaip ir likusieji septyni aktoriai, gauna kelias solo vietas, kurias atlieka su tokiu įkarščiu, tarsi paskutinį kartą gautų išeiti į sceną; dailininkė Goda Palekaitė išskleidžia režisieriaus koncepciją „čia“ ir „kitur“; šviesos dailininkas Vilius Vilutis visą spektaklį „šoka“ ne mažiau nei atlikėjai.

Universali žmogaus problema – išbūti vienam ir nebūti vienam – norvegiškai lietuviškame variante skamba originaliai jau vien dėl žaidybinės beprasmės kalbos. Drauge su iškalbinga dramos aktorių plastika ir šokčiojimais jinai irgi šokčioja kaip teniso kamuoliukas. Be to, gana skaudiems herojų gyvenimo posūkiams suteikia šviesos ir vilties. Gaila, kad neatsirado laiko ir lėšų originaliai muzikai.

Norvegiška autorystė, smulkmeniška (gerąja prasme) savistaba ir stilistika verčia lyginti „Duris“ su nūnai garsia Karlo Ove’s Knausgårdo „Mano kova“. Rašytojas romane juk irgi susmulkina gyvenimą iki atskirų judesių, fiksuoja net bereikšmius pokalbius, lėtina, pasveria, išsididina, kad pagaliau atrastų egzistencijos prasmę. Prasmę norvegiškos dėlionės, kuri ir kruopščiai dėliojama sunkiai susidėlioja – būtina kasdienė kova.

Vietoj įprastos, tarsi vienintelės žmoniškos kalbos „Duryse“ staiga apsireiškusi choreografinė puskalbė švelniai pasuka žiūrovo sąmonę ir akis – kur? Gal net labiau į vidų? Šiaip ar taip, toks teatras – greta stiprėjančio dokumentinio – siūlo naujus bendravimo plotus.

 

„Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 


/ / /

Režisieriaus ir piliečio Donato Ulvydo daugiausia iš archyvinių kadrų sumontuotas dokumentinis filmas „Valstybės paslaptis“, išleistas į Lietuvos ekranus mėnuo iki prezidento rinkimų, pataiko į dešimtuką. Po seanso publika (ne premjerinė, bet atsitiktinė) nuoširdžiai ploja. Publika pasiilgo herojaus, ji jį gavo – tegul ir benueinantį, tad kur kas daugiau gyventojų eis balsuoti už kitą mūsų demokratijos lyderį.

Atrinkti dešimtmečio įvykių kadrai su Dalia Grybauskaite man suteikia... sportinio entuziazmo. Pačia geriausia prasme, nes esu sporto mylėtoja ir stebėtoja. Optimistinį žvalumą, pasiruošimą kovai, manau, režisieriui padiktavo ne tik, kaip jis sako, „jo misija“, bet ir pati herojė. Visi garsūs užsieniniai komentatoriai, klausiami apie Dalią, pamini išskirtinę jos dinamiką, finišavimą „tiesiai šviesiai“.

Taip, tautinį lietuvišką charakterį pasaulio akyse mūsų prezidentė gerokai praplėtė. Juokaujant, o ir nejuokaujant, XXI a. Vyčio paminklui jos veržlumas ir stabilumas tiktų gerokai labiau nei pirmtakų. Tiesa, žiūrėdama filmą ir pasikartodama netolimą istoriją su LEO ir kt., rašai aukštą pažymį dabartinei herojei, tačiau drauge esi priversta gerokai nuvertinti ankstesnįjį, leidusį tokią įvykių eigą. Logiškai mąstant, tas pats turėtų atsitikti ir kitame ypač optimistinės gaidos ir žanro filme apie kitą prezidentą...

Įdomiausi iš šviežiai filmuojamų „kalbančių galvų“, žinoma, ne įkyrėjusios garsenybės ir jų nušlifuota nuomonė, o prezidentės vienintelių artimųjų – prezidentūrinės šeimos – įsimaišymas į oficiozinę filmo tėkmę. Deja, dramatiškesnių scenų (kaip su patarėja Rasa Svetikaite), to „karaliaus dvaro“ buvo mažai. Ir pati prezidentė, paskubom sugaunama vien automobilio gale ar įkišta prie vairo, asmenybės „paslaptį“ tik sužadina.

Turbūt dažniausiai bus minimas „plieninės mag­nolijos“ niekad anksčiau nematytas (uždraustas?) susigraudinimas, virpantis smakras ir užsidengimas šaliku po susitikimo su tremtiniais, kurie jai atleido, kurie ją įpareigojo... Bet tai jau kadrai iš kito filmo.

 

„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“