Jūratė Visockaitė. Mažasis teatras

Didžiai jubiliejinį Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833), kurį pernai net UNESCO įvertino, esam pažinę skaitydami –­ daugiausia per jo atsiminimus, laiškus. Solidus ir drauge neramus žmogus buvo. Užsispyrusį charakterį atspindi ir tas jau kelis šimtmečius neatsibostantis Oginskio polonezas, arba „Atsisveikinimas su tėvyne“, – veržlumas jame liejasi su liūdesiu ir lemtimi.

Koks tas Mykolas Kleopas, nenustygęs vietoje, apkeliavęs Europą, šnekučiavęsis su Taleiranu, Kosciuška, Napoleonu, Aleksandru I, dėl Tėvynės užstatęs šeimos turtą, dėl jos keliaklupsčiavęs tai vienoje, tai visai priešingoje pusėje, – man asmeniškai labai netikėtai atsiskleidė (nes meniškai įtikino) Menų spaustuvėje pamatytame „Rezonanse“ (vasario 3 d.).

„Prabangos“

Šis kuklus, galbūt iš pradžių taikęsis prie asmenybės ir datos „projektas“ akivaizdžiai įkvėpė autorius žygdarbiui (meniniam). Tarsi Oginskio įsitikinimų ir poelgių rezonansas iš tiesų būtų pasiekęs ir sujungęs bendraminčių grupę. Ir padėjęs jiems sukurti intelektualų šokio spektaklį.

Būtent šviežią mentalinį sąlytį su apsamanojusia istorine asmenybe, naują jos reflektavimo kampą siūlo Indrė Puišytė (choreografija), Raimundas Martinkėnas (muzika), Monika Jašinskaitė (dramaturgija), Simonas Šidlauskas (scenografija ir šviesos), Saulius Paliukas (video), Eglė Sakalaitė (kostiumai), šokėjai Džiugas Kunsmanas, Marius Pinigis, Andrius Stakelė, Jurgis Jarašius (vokalas).

Neįkyrūs, nepastebimi, bet itin metaforiški keturių atlikėjų kostiumai: tarsi iš stiklo ar sudūlėjusios praeities sutverti permatomi surdutai ir frakai, kadaise puošti brangenybėm, ordinais ir masonų ženklais. Keturi nedaugiažodžiai, apgalvotai išskaidytais, artikuliuotais judesiais, tik reikalui ir kilniai idėjai esant veikiantys vyrai: jeigu Tėvynei reikia, jie gali būti kareiviais (įsiminė caro Pavelo I prūsiško muštro žygiavimas visiems lyg mediniams gulint ant šono), jei reikia –­ prašytojais, pliuralistais, lanksčiais diplomatais. Daugiaveidis Oginskis gali net užgiedoti, gali vaizdo instaliacijoje (ant jo ovalaus portreto uždėjus rankraštį / parašą; mažėjančius LDK kontūrus; ant atlikėjo kūno – varžantį rėmą ar neperlaužiamą stuburą) sušvytėti kūnu ir siela. Po spektaklio interviu su kompozitoriumi perskaičiau, kad „to polonezo nėra, bet ir yra –­ jo melodija pasislėpusi“. Taip, paslėpto, išskaidyto į akordus ir šokio frazes Oginskio mįslę (ne visiems įmenamą) turbūt galima taikyti ir visam šiam protingam spektakliui.

(Dailės akademijos galerijoje „5 malūnai“ veikė atskirų spektaklio komponentų paroda. Gaila, kad tik iki premjeros –­ reikėjo palaikyti dar kelias dienas ir po jos.)

*

Kitas praėjusią savaitę aplankytas „mažasis teatras“ yra susibūręs jau ne vienam projektui, o užsibrėžtai švietė­jiškai misijai rizikingu pavadinimu „Kny­gos teatras“ (vadovė Redita Dominaitytė). Jis Jurgio Savickio noveles spektaklyje „Prabangos“ inscenizavo ypatinguose „Vaidilos“ teatro (tiks­liau –­ architekto M. Prozorovo) rūmuose Jakšto g. 9.

„Rezonansas“. Manto Puidos nuotrauka

Tačiau šį kartą „atgimstančiai miesto literatūros klasikai“ (anksčiau pastatyta knygos „Altorių šešėly“ viena dalis) įpūsti gyvybę sutrukdė tobula klasikinė salė (čia – aktoriai, o čia –­ žiūrovai). Teksto nesigirdėjo, jei girdėjosi – tai nejaudino, norimo intymaus kontakto nebuvo.

Galbūt „meno dvaruose“ aplinkoje šis girdimas, netgi uodžiamas skaitoviškas (geriausia to žodžio prasme) kontaktas labiau įmanomas? Knygos skaitymo garsiai kultūrą aš dargi mėginčiau rimuoti su jos skaitymu namuose, su naminiu teatru, kurį senovėje inicijuodavo aristokratai, o vėliau ir galbūt dabar – išsilavinusios šeimos. Pavyzdžiui, Šlapelių namuose arba tiesiog kokioje nors dailininko dirbtuvėje galėtum geriau įžiūrėti ir kūrėjams svarbų rankų darbo papuošalą, ir iš rafinuoto cukraus gabalėlių pastatytą pilį, ir ekspresionisto Savickio prasmes ir špilkas, kurios neskaičiusiems novelių čia taip ir liko incognito. Publikos tilptų kur kas mažiau, užtat ji būtų įtraukta, na, tiesiog gudriai įsitraukta „į vieną lovą“ ir priversta tapatintis su herojais. Dabar aktoriai vaidino sau, tarpusavyje, nes permesti teksto į salės erdvę trūko ir režisieriaus, ir profesionalumo. (Atlikėjai visa tai, matyt, žino, nes važinėja po regionus, kur turbūt sulaukia natūralesnės reakcijos.)

Tokio pobūdžio teatro intencijos yra gražios ir sveikintinos, priderinamos prie žmogaus, lyg jam siuvamas drabužis. Knygos puslapiai lėtai verčiami (kokia prabanga!), orientuojamasi į literatūrines ar biografines detales, atsisakoma dominuojančių režisūrinių ir aktorinių ambicijų, susitaikoma su faktu, kad šitos knygos neįmanoma ekranizuoti. Įmanoma tik adekvačiai perskaityti. Ir gerai.

Dėkui Dievui, tie patys dar nemirštančio radijo teatro balsai, šilti ir jaudulingi, čionai, knygos teatre, yra svarbiausi. Kūnai juda tik jiems iš paskos, netrukdo balso tembrui pasiekti klausytojų ausų ir širdžių.

Galbūt tie vis tiek išryškėjantys kūnai yra tik siluetai, tik kostiumai ir šukuosenos, aksesuarai, šešėliai, lėlės (deja, čia įvesta marionetė neatgyja), Čechovo ir Treplevo „žmonės, liūtai, ereliai ir kurapkos...“ su sieros kvapu, lėtas valsas ar fokstrotas ir dar daug visokių nesąmonių ir sąmonių. Bet antrame plane. Tik po balso ir knygos teksto.