Tokią padariau išvadą po Jaunimo teatro muzikinio spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano" (balandžio 17 d.) su dainininke Jurga Šeduikyte premjeros. Kadaise po panašaus eksceso – dainininko Andriaus Mamontovo Hamleto –­ neįšventintąjį į aktorių luomą užstojo ir ištempė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus meistrystė. Čia taip neatsitiko.

Šeduikytė buvo nuostabi, atlikdama tris savo arijas: išsyk visi ir jos, ir tavo kanalai prasivalo ir atsiveria! Dainos teatras. Šaunuolė, ir ačiū! Tačiau išeina, kad visa kita aplink dainą tėra apšilimas? Kuriam irgi buvo atiduotos visos dainininkės, bet ne aktorės jėgos.

Aktorystė yra profesija net šiais mišriais ir sumišusiais laikais. Aktoriai profesionalai, nemėgstantys baltų varnų savo padangėse, panašiais atvejais gali tyliai krizenti: dabar štai akivaizdu – gerą puodą galime sulipdyti tik mes! Taip, jokia žmogaus esybės „dokumentika", asmenybės spindesys neatstos profesinių įrankių.

Kita vertus, šiame spektaklyje dalyvaujanti „beveik visa teatro trupė", taigi, armija tikrų artistų, deja, irgi neatstoja, nelaiduoja spektaklio atsiradimo. Nors 25 atlikėjai (kai išsirikiuoja, vos telpa scenoje) per šį ilgą ilgiausią brechtišką trilerį tuščiai pagamina tiek energijos, kiek jos užtektų prasisukti ekologiškai Kruonio hidroelektrinei.

Aktoriai su švytinčiomis, elektrizuotomis dievų aureolėmis žengia tamsoje palei žiūrovų salės sienas ir, pasileidę pirmąją dūmų dozę, pradeda užsitęsusią ir jau daug ką pasakančią įžangą; aktoriai pakelia vienos eilės žiūrovus, tiesiog praeina ir vėl išeina lauk; aktoriai uždusę lipa į balkoną, byloja, ir žiūrovai nenoriai gręžia sprandus atgal. Scenoje, žinoma, yra ir antras aukštas, ir visai padangės, kur gali pasireikšti aktoriai gimnastai ir aktoriai dainininkai.

Keistai antrinės Paulės Boculaitės scenografijos „vinis" – miniatiūrinė stiklinė tabako krautuvė, kurioje nuolat susigrūdantys aktoriai, mano galva, turėtų keikti visus šio spektaklio sutvėrėjus. Scenos kraštuose pakabinti du monitoriai ramiai transliuoja jau nespalvotą spektaklį kiekvienas savo kampu –­ ir tai ne tik užuomina, kad Lietuvos krautuvėse esame sekami, kad Lietuvoje viskas taip pat, bet ir nebloga išeitis tam tikrai publikos daliai (taip pat ir man)...

Vis dėlto reikėtų ir vardais paminėti scenoje įdomiai dirbančias žvaigždes: Kosto Smorigino raudonskruostį niekšelį Kiną / Žydelį, kurio reti apsireiškimai – mėtinis saldainiukas tau už žando; Sergejaus Ivanovo Lakūną, su peruku ir visai be, universalų aktorių, kuris vienintelis suvaidino, sušoko ir sudainavo savo personalinį miuziklą; Ainio Storpirščio nusiplūkusį Vandens nešėją su žavingais gruziniškais antkeliais, taip ir nepademonstravusį firminio gruziniško puolimo ant kelių (o be reikalo – čia juk viskas leidžiama); Alekso Kazanavičiaus Policininką, susileidžiantį nuo vėjelio pūstelėjimo. Žinoma, tokie koncertiniai aktorių solo tirpsta ir ima veikti ne patys už save, o už spektaklį tuomet, kai yra į jį įaudžiami režisieriaus.

Režisierius Vidas Bareikis kažkodėl net keliems aktoriams pasiūlė (ar priėmė jų pasiūlymus?) kai kurias teksto vietas švebeldžiuoti, grebluoti ir pan., persirenginėti scenoje (Šeduikytė tai daro daug kartų). Taip pat privertė aktorius jo atrinktas ir pabrėžtinas pjesės vietas deklamuoti originalo kalba (tuo metu įsijungia subtitrai). Vokiškos kalbos melodika muzikiniame vaidinime būtų labai įdomus eksperimentas, tačiau jis nenugludintas ir visai neskamba, nepasiteisina, tik erzina kaip blogai atliekama muzika. (Deja, internetas parodė, kad kažkas panašaus – vokiški zongai rusiškame spektaklyje – jau yra atsitikę...)

O ar pasiteisina tikra muzika, susidedanti iš keturių gyvų, scenos papėdėje įsitaisiusių muzikantų, nežinau. Kai ji nedrąsiai, įsitempusi akompanuoja gausiai besiliejančiam tekstui, tada ji man trukdo (arba tekstas trukdo klausytis muzikos); kai muzikantai ištiesia nugaras ir laisvai „išeina į priekį" su dainuojančiu atlikėju, tada jau išgirsti muziką ir pasigaili, kad čia bus tik momentinis kompromisas, kažkas tarp koncerto ir dramos.

Apie ką spektaklis, sunku pasakyti. Jeigu staiga iš visų afišų iškristų Bertoldo Brechto (1898–1956) vardas, gal mėgintum šitą tekstą priskirti kokiam nors lietuvių dramaturgui? Nors per pertrauką literatūrologas Paulius Subačius pasiūlė dar vieną spektaklio nesėkmės priežastį: Brechtas paseno, jo šiandien pastatyti neįmanoma.

Bet žiūrėti ir matyti įmanoma. Pernai „Scanorama" parodė B. Brechto, V. Schlöndorffo ir R. W. Fassbinderio „Baalą", kuris buvo sukurtas 1969 m., padėtas ant lentynos, bet ištrauktas ir įvertintas „Berlinalėje" 2014 m. Nes kino kūrėjai turėjo ką pasakyti apie aną blogą žmogų.

„Sarkazmas, ironija tampa norma, ieškosim gėrio sąvokos", – reklamuodamiesi sakė spektaklio autoriai. Deja, gerais norais pragaras grįstas.

Tačiau tokia Jaunimo teatro pozicija pagirtina ir laukiama. Kol kas ji neįsikūnijo. Tragedijas išsitobulinom kurti, o kažko priešingo nežinom net kurioj pusėj ieškoti.