Šįkart mūsų teatro darboholikas ir chuliganas Jonas Vaitkus chuliganiškai atsivertė. Pasakė: noriu negrubaus, nevulgaraus pokalbio, noriu išgirsti gražų žodį iš scenos! Taigi Rusų dramos teatro vadovas stoja į savotišką opoziciją Nacionalinio dramos teatro generalinei linijai. Stato, galima teigti, muziejinį spektaklį.

Tačiau šis muziejus yra užmaskuotai „karštas“, aktualus. Muzikinio plastinio spektaklio poetinio teksto autorius prieš daug šimtų metų rašė maždaug taip: esu įsitikinęs, kad Iranas – tai pasaulio širdis (siela); iš čia sklinda tiesa!

Taigi Vaitkus pačiu laiku – vykstant tautų kraustymuisi ir mums nekantriai laukiant savojo tūkstančio – susizgrimba ir perkelia į Vilniaus sceną 2012 m. Baku rusdramyje sukurtas „Septynias gražuoles“.

Šiandienis Azerbaidžanas viduramžių persų poezijos klasiką Nizami Gandževi (1140–1209) savinasi, kur tik gali stato jam paminklus, nors Nizami (tai jo slapyvardis), žinoma, lieka visų Rytų poetu, poemomis sujungusiu islamiškąjį pasaulį. Be to, nedylančiai moderniu, nes epines poemas rašė be ypatingos panegirikos, realistiškai, naudodamas šnekamąją kalbą; dabar teigiama, kad būtent „Gražuolės“ tapo G. Puccini „Turandot“ pagrindu.

Iš Baku režisierius atsivežė, rodos, tik kelis senus stulpus naujajam spektakliui –­ choreografą T. Einulajevą ir kompozitorių A. Martinaitį. Pirmasis drauge su kolege L. Dabužinskaite perlieja visą, prisipažinkime, nelengvai išklausomą poemą rytietiška populiaria lyrine plastika, kurią mūsų pasąmonė maloniai atpažįsta ir priima. Antrasis į vizualinę pagalbą pasitelkia egzotiškus rytietiškus instrumentus, kuriais scenoje manipuliuoja gyvi muzikantai, o universalųjį fortepijoną scenos „kišenėje“ išnarsto, apnuogina, apšviečia, ir jis virsta jautriais viduriais, ta minėta pasaulio siela.

Spektaklyje „visa koja“ dirba dailininkės D. Samajauskaitės scenografija ir kostiumai. Taip pat, matyt, drauge su režisieriumi tiesiog saliamoniškai sukurtas šešėlių teatras. Atsisakoma video­projekcijų, kurios čia iš viso atrodytų idiotiškai, pasitenkinama primityviąja daile. Ir tie šešėliniai viduramžių personažai ant širmos, kartoninės kaukės sugroja kaip geras orkestras – net gaila, kad jų palyginus ne tiek daug. Puikiai pasiūti, lyg besiūliai apdarai išilginti ir susiliejantys su krintančiu kukliu foniniu audeklu. Ornamentinį Rytų siuvinėjimą akis užgriebia tik ant kelių drabužių; kiek trikdo rėksmingai popsiškai nugrimuotas blogiečio veidas.

Santūrių vienatonių mizanscenų panoramą sutrikdė (nors kai kuriuos žiūrovus sėkmingai pažadino) ir keli netikėti choro sprogimai – operiniai išbėgimai į avansceną tarsi vaidinant „Borisą Godunovą“ (arba Vaitkaus klasiką – A. Vvedenskį). Jie gražūs, bet europietiški, ne arabiški.

O septynių gražuolių, kurios pagrindinį poemos herojų persų šachą Bachramą priverčia keisti pasaulėžiūrą, istorijų publika klausėsi nuščiuvusi, kaip Šahrazados pasakų, kurios pasiekusios XXI a. virsta iš pradžių S. Freudu ir tik vėliau XII a. gyvenusiu Nizami. Bachramas, sočiai patyręs aistringos ir gašlios meilės, ryžtingai atsisako malonumų. Septynios gražuolės jam tampa septyniais kupolais – dvasine meile. Dar daugiau: šachas, perprasdamas kiekvieną gražuolę iš septynių skirtingų šalių, perpranta ir tą šalį, užkariauja ją taikiai –­ meile ir protu. Princesė – tai valstybė! Tokia gudri ta Rytų algebra.

Taigi nelengvi uždavinėliai ir kūrėjams, ir publikai. Kad man būtų lengviau, ne tik klausiausi ištempusi ausis, bet ir nuolat užmesdavau akį į lietuvišką vertimą titruose kaip į špargalką.

Nesu tikra, ar visada Vaitkaus sukurtas veiksmas adekvačiai perpranta Nizami tekstą. Tačiau viduramžių tekstas veikia dar ir pats savaime. Ir jeigu pasistengsi, tai jis tau irgi taps šiokiu tokiu kupolu.