Dar tik antrą kartą Klaipėdoje vykstantis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ (birželio 2–25 d.) kritikams nepalankus – vyksta ilgai ir toli. Išbuvau uostamiestyje savaitę, nemačiau žadėtos „vinies“ – lenkų spektaklių. Vis dėlto suvokiau, kad šitos naujos meninės formos braižytojai – teatro direktorius Tomas Juočys, meno vadovas Gintaras Grajauskas, festivalio organizatorė Ineta Baužytė – yra savotiški kūrėjai. Jie važinėjo, ieškojo, o dabar paprasčiausiai rodo, ką rado. Neklykauja kaip sirenos, piarui skiria mažai energijos, nėra apsitvėrę nuorodomis, kas čia vyksta, kaip suprasti ir pajusti, nuryti ir atrajoti. Jie nesusireikšmina kaip dešimtys sostinės festivalių. Bent jau kol kas.
Atrium lotyniškai – iš viršaus apšviečiama svetainė romėnų namuose. Taip, įmantrus KDT pastatas tarsi atlieka pasažo, galerijos vaidmenį, todėl ambicingas pavadinimas pateisinamas. Vidus apsišviečia pro stiklus, bet ar apsišvies galvos?

Klaipėda šiandien pasirodė ištuštėjusi – kaip vienoje kavinukėje pasakė pagyvenusi šeimininkė: visi išvažiavo arba į užsienį, arba į Vilnių. Automobiliai ant šaligatvių nestovi. Senamiestis kažkurio mero (garbė jam) principingai išgrįstas „kačių galvutėmis“ (nors Vilniaus Mėsinių gatvėje ši iliuzija suformuota tobuliau), šalia Tilžės tilto atkasami Memelio namo pamatai, visur pritupdyta mažosios skulptūros. Išėjusi į Teatro aikštę su Taravos Anike ir didžiulėmis vazomis gėlėms, atsisėdi ant suoliuko ir nusiteiki laukti, kad ir kaip banaliai skambėtų, dvasinio peno. Žavus ir švarus miestas su žemėlapiais lėtai minantiems vokietukams bus žavus ir lietuviams, jeigu susikurs stiprios dvasinės traukos objektų. Tai aišku kaip dieną – vėjuotą ir skaidrią pamario dieną.
Dramos teatras iš Talino „Teater No 99“, mėgstantis numeruoti kuriamą meną ir turbūt šitaip mėginantis išsiburti sėkmę, pernai į Klaipėdos festivalį buvo atvežęs spektaklį „Purvas“, kuris mačiusiųjų neužmirštas iki šiol (kartu su menu buvo atsivežtos tonos tikro purvo scenografijai).
Taigi tas pats teatras atvažiuoja antrą kartą („Kviesime ir trečią, jei ką, jokių čia nusistatymų, ne tai svarbu“, – sako G. Grajauskas) su nauja, rudenį pastatyta „Nr. 34. Revoliucija“. Spektaklio režisieriai Ene-Liis Semper (g. 1969) ir Tiitas Ojasoo (g. 1977) – originali, chuliganiška pora, yra ir šio šokiruojančio ir įkvepiančio teatro vadovai. „Kiekvieną pastatymą rodome lyg paskutinį kartą“, – taip ir buvo, šešių aktorių atsidavimą, prakaitą ir kilogramų tirpimą – liudiju – mačiau, šamanišką hipnozę jaučiau.
Iš pradžių (tai truko 15–20 min.) raudonais sijonais vilkintis šešetas sukosi, kaip mūsų neužmirštamoji salamandra šokėja Lora Juodkaitė ir jų vestibuliniai aparatai buvo neįtikėtinai ištreniruoti. Vėliau trys moterys ir trys vyrai, apsirengę vienodais darbininkų kombinezonais, pradėjo tempti lentas ir be perstojo, lyg įelektrinti tirtėti. Nepasitikėjimas, kurį kėlė šitie akims neįprasti vaizdai, „modernūs Baltijos šokiai“, pamažu garavo, nes iš lentų kilo, krito ir vėl kilo keistas statinys, virtęs matematiškai apskaičiuota pergalės arka. Revoliucijos arka?
Su ta revoliucija visaip mėginau dorotis (užrašyta, kad spektaklis skirtas Estijos šimtmečiui!), nes lietuviams šis žodis skamba vien agresyviai. O estams, pasirodo, ne vien. Kokybinis raidos pakeitimas įmanomas ir estų mąstysenoje, jausmuose, išvaizdoje, poezijoje. Pastaroji, absurdiškoji, tiesa, mano ausiai skambėjo vis dėlto agresyviai – jos buvo labai daug, kapota estų kalba, su subtitruose gražiai sustyguotu lietuvišku vertimu, bet aiškiai pertekliniu poveikiu vaizdo estetikai. Vienoje scenoje aktoriai, tebetirtėdami, nepataikydami danties ant danties, mėgino atsigerti iš rankose drebančių stiklinių. Tiek ir tepagėrė. Mes irgi tiek ir tegavome iš tos žodžių lavinos. Tačiau gal verbalinis absurdas ir buvo autorių siekiamybė?
Sužavėjo rekvizitas. Matyt, pagal specialų užsakymą pagamintos išmaniosios arkos statybinės detalės, taip pat ilgiausios plastikinės žarnos, apie kurių slaptą persikūnijimą sužinojau tik finale, kai atlikėjai, išsitraukę baltus linguojančius kaklus su šviečiančiais galais, pasuko juos į žiūrovų salę, ir robotai pažvelgė tau į akis ir tave užpelengavo. Revoliucija suėda savo vaikus!
Šituos prisuktus, apdujusius ateities rūmų statybininkus galima perskaityti ir optimistiškai – bet kokiomis sąlygomis galiausiai triumfuoja žmogiškumas! Pavergtasis išsivalys, numalšins troškulį ir taps visaverčiu žmogumi, lips spirale aukštyn, kol jo neužklups technologinės revoliucijos išbandymai... Estiškas meninis šamanizmas daugialypis, daugiaprasmis, itin daiktiškas, sukeliantis lietuviams nekrošišką nostalgiją.
Taip, dabar mums labai reikėtų šamano, kuris iškuoptų priskretusius vidurius, nuimtų mūsų revoliucijos užkeikimus.
Gerai žinai, kad iš perdėm tradicinio gruzinų teatro, iš jų literatūros ne kažin ko gali tikėtis. Todėl nustebino į festivalio afišą įrašytas Sakartvelos eksperimentinio meno organizacijos „Open Space“ spektaklis „Tėvų susirinkimas“. Kai sužinojau, kad jis buvo pastatytas ir vaidinamas bute, viltis suruseno. Ir pasiteisino. Šaunuoliai festivalio organizatoriai, kad nepatingėjo paieškoti.
Naminis, geografiškai gal net pogrindinis, bet jau madingas Tbilisio teatras (beje, išleistoje programėlėje informacijos mažoka), atvykęs su 16 aktorių, yra jaunas, ir šitos jaunystės gaiva užlieja publiką. Už ją atleidi ir išskydimą, akvareles, laisvą srautą, neišartikuliuotą vaidinimo žinią apie tėvus ir vaikus.
Nestabili politinė sistema veikia ir, rodos, kaip uola tvirtą gruzinišką šeimą. Vaikystės nuotrupos, reminiscencijos kuria mažas dramas, ryškina traumas, kurios formuoja žmogaus charakterį. Psichoterapinį lygį ir susitapatinimą kelias valandas išlaiko atsidavusių aktorių plastika, iš kažin kur prisikviestas kont­ratenoras, taip pat gruzinų klasiko romantiko Niko Lordkipanidzės (1880–1944) knygų motyvai. Spektaklis remiasi dar ir išpopuliarėjusia gatvės klausimų dokumentika, tačiau ji yra arba labai permalta, arba surinkta tiesiog iš artimiausių žmonių ir pernelyg supoetinta, nukenksminta.
Įdomu, jog žmogaus formavimosi, atsakomybės ir kaltės akcentą gruzinai deda vien ant tėvo personos. Jo vis klausiama, ar atnešei kukurūzų miltų duonai; jis nepakelia gyvenimo naštos, nes jų neatnešė. Motinos ir dukters, kurios laukia panaši dalia, paveikslai jaudinančiai taupiai nutapomi dukters vestuvių scenoje.
Festivalinėje afišoje yra ir pačių klaipėdiečių premjerinis spektaklis „Mama Drąsa“, sukurtas latvišku scenos kryžiumi jau apdovanoto Elmaro Senkovo (g. 1984). Bertoldo Brechto kiek apdulkėjusi alegorija apie markitantę motušę Kuraž (pranc. drąsa) taip pat papildyta nūdienių aktualijų – tiksliau, aktualijos papildytos B. Brechtu. Niekas juk dabar neužgina dramaturginių karų scenose.
Diskusija apie tai, kas geriau – armijos samdiniai, šauktiniai ar savanoriai, – dar tik gėlytės pievoje. Atvirai kalbant, spektaklyje įžūlusis latvis (ir į Latviją ištekėjusi ir ten rašanti Rasa Bugavičute-Pėce) užsimoja prieš eskadras, kaip tyčia štai dabar stovinčias Klaipėdos uoste, prieš karo mašinas, dabar judančias Lietuvos keliais. Nei daugiau, nei mažiau. Bet negi uždrausi? Jei ką, galima tuoj pat prisidengti klasiku ir atsiriboti. Šiaip ar taip, jauni autoriai teigia: karas – ir netgi ruošimasis jam – augina raumenis ir drąsą, o po tais raumenimis motušių širdys virsta faršu.
Vaizdo projekcijų autoriaus Rimo Sakalausko meninės ir KDT Mažosios scenos techninės galimybės yra tokios nenuginčijamos, kad į spektaklius ateityje siūlyčiau pasikviesti net ir netoliese reziduojančius NATO kareivėlius. Veiksmas vyksta keliuose sluoksniuose, ir tu pats į jį esi įtrauktas, nes žiūrovų ap­skritimas su kėdėmis irgi sukasi. Aktoriai, be abejo, laksto lankais aplinkui, projekcija svaiginamai panoraminė, tiesiog planetarinė, o galiausiai virš galvos ant tinklinių lubų apsireiškia besidulkinanti porelė. Jėga!

Efektus padvigubina motušę vaidinantis vyras – ir ne kas kitas, o šio teatro senbuvis, nūnai daugelio teatrų žvaigždūnas Darius Meškauskas. Sumanymas pasyvią (švelniai tariant) klaipėdiečių trupę retkarčiais atgaivinti kokiu nors prisiprašytu dideliu artistu (rudenį iš dangaus nukris dar kai kas netikėto...) yra sveikas ir gudrus. Apie pasyvumą sprendžiu ne tik pagal sceną, bet ir pagal užkulisius, apie totalinį, kitų teatrų trupėms irgi būdingą aktorių nesidomėjimą tuo, kas vyksta aplinkui. Deja, festivaliai, visokie nauji šokiai ir operos, nėra šios profesijos atstovų prioritetai – dauguma jų neišmoko savarankiškai tobulintis visą likusį gyvenimą ir bevelija likti plastelinu režisieriaus rankose.
D. Meškauskas, apsiavęs moteriškus batus ir apsivilkęs atitinkamai ekipiruotą švarkelį, dirba scenoje kaip titanas. Jo profilis (iš dešinės pusės) primena fiurerį, jo bjauriosios motušės ir gaila, ir baisu – ko gero, palinkėčiau daugiau gailesčio jai, mažiau karikatūriškumo. Kaip ir kitas scenos asas Vytautas Anužis, D. Meškauskas gali suvaidinti viską – net ir tuomet, kai režisierius nėra asas. Keista, bet kartais toks tobulas profesionalumas tampa panašus į euroobuolį – tobulai išaugintą ir, hm, neartimą tau.
KDT festivalis dar neturi potekstės kaip ekstremistinės sostinės „Sirenos“. Deklaruojama, kad „TheATRIUM“ nebus dirbtinai kabinamas prie projekte užrašytos temos, neįsipareigos ideologiškai, tiesiog visą mėnesį gyvens su gerais spektakliais. Neginčytina, festivalis labai reikalingas kol kas tik išoriškai atsistačiusiam teatrui. Svetimo gero teatro dozė tiesiog privalo pakelti nuosavo teatro hemoglobino lygį. Užmegzti santykius su stipria lenkų ar vokiečių teatro režisūra, dramaturgija. Pakutenti pačius klaipėdiečius, jaunus ir senus, kurie, žiūrėk, iš pradžių susiima už galvos, bet paskui, pamatę, kad visi ploja, ir patys pradeda ploti.