Jūratė Visockaitė. Užlipus į Gintarės, Renatos, Sigitos, Ritos, Gabrielės palėpę

Man jau dabar aišku: kortos sukrito taip, kad „Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus „Lėlės“ teatro Palėpės salėje bus geriausias teatrinio sezono spektaklis. Ir pelnytai. Labai tuo džiaugiuosi – čia kaip atsikėlusi po ilgadienio triukšmingo tūso atsigeri vandens iš čiaupo ir pasižiūri pro langą, o ten, ačiū dangui, tas pats medis stovi!..

Pusė sostinės teatrų remontuojasi, sales, rūsius ir prieigas blizginasi, ruošiasi naujoms visuomenės atakoms. Tiesą sakant, ačiū valdžiai ir, brolyčiai, tik nesuklupkite įsisavindami lėšas! Gerose konkurencinėse pozicijose lieka nesiremontuojantis Rusdramis su demaskuota Levo Tolstojaus šeima ir Mažasis su Superžemaite. Žinoma, dar Šiltadaržio g. salytės, apie kurias žino tik elitas.

„Lėlė“ su relikvine liustra didžiojoje salėje, mačiau, irgi rūksta nuo remonto dulkių, bet vis tiek mėgina išnaudoti liliputines buitines ir technines galimybes. Ir štai sukuria mažą šedevrą Arklių g. 5 palėpėje. Negailiu didelio kalibro žodžio, nes tokio formato, tokio turinio kūrinys šiandien labai reikalingas ir perspektyvus.

Režisierė ir dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė su draugėmis amazonėmis prieš kelerius metus jau yra pastačiusi „Smėlio žmogų“. Anas hofmaniškas siluetas, dvilypis ir net dvigalvis, persiliejo į dabartinį Oscaro Wilde’o atspindį su elementariomis gipsinėmis skulptūrėlėmis. Taip, būtent tokias ankstesniais amžiais mąstantys žmonės statydavosi ant stalo turbūt tam, kad kasdien prisimintų, dėl ko gyvena. Tokia štai paprasta, nusistovėjusi, nepajudinama (tiesa, kartais dūžtanti), baigtinė žmogaus gyvenimo atrama. Spektaklyje ji naiviai / išmintingai išjudinama. G. Radvilavičiūtė ir scenografė Renata Valčik nė kiek negudrauja: visa skulptūra ar biustas, Dovydas, Milo Venera, Sokratas, kažin koks rašytojas, trijulė susikabinusių nimfų nuleidžiami į sceną, kaip čionai priimta, iš viršaus ir sukami ant siūlo tiesiog kaip buvę, su atrama. Atskleidžiama netgi, kad vienos moteriškės figūrėlę sudaro viršutinė ir apatinė dalis – ir viršutinė gali netyčia nuslysti, ak, ne, tai Jos subtilus pasiūlymas Jam užsiimti tiktai platoniška meile. Deja, vienalytis Jis abejoja, sukasi aplink ir sprunka už kulisų... Skulptūros šio spektaklio rėmuose (realiai pastatytuose) – kartu su punktyriškai scenos gilumoje pasirodančiu gyvu, nuogu, siaubingai išdidintu ir vėlgi pusiau padalytu žmogaus-aktoriaus kūnu – kuria vaizdinį akibrokštą, keistą vaizdo melodiją, anot režisierės, vaizdo tankį, kuriems antrina amazonės kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muzikinė melancholija ir tiesiog apčiuopiami, hičkokiški barškesiai į palėpės stogą. Ausis, kaip ir akis, gaudo Doriano Grėjaus persiliejimus iš jaunystės į senatvę ir atvirkščiai veidrodyje. Iš šio vaizdo ir garso arealo O. Wilde’o karališkos sentencijos tyliai pasitraukia į šoną – joms lieka kukli vietelė titruose (Gabrielės Labanauskaitės atranka). Rašytojo romano scenoje beveik nėra, bet jis vis tiek sklando eteryje. Mažiau yra daugiau.


„Doriano Grėjaus portretas“. Lauros Vansevičienės nuotraukos

Iš viso šito „mažiau“ išimčiau tiktai finalinį sudžiūvusį lavonėlį.

Apie spektaklį išeina kalbėti tiktai tokiomis snobiškomis mįslėmis. Iš tiesų jis labai paprastas, sutrupintas iki pirmykščio būvio. Ne visiems, žinia, įkandamas, nes reikia aktyviai dalyvauti su vargše, prie greito maisto pripratinta galva. Dabartinio, išpindėjusio, filmuojančio ir akimirksniu transliuojančio aktoriaus mimiką į ekraną teatro fone toks meninės lygties supaprastinimas atneša didelį rezultatą su sąlyga, jeigu neapsigaudinėji ir neapgaudinėji kitų. Jeigu žinai, ką jauti ir ką nori pasakyti.

Laterna magica spektaklyje tampa veidrodinis lakštas, kuriuo vienas ar kitas aktorius (Erika Gaidauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Deivis Sarapinas) manipuliuoja. Tiksliau, tai daro jų kūnai, kurie, apsinuoginę iki pusės ir sudėję į vienį save ir savo atspindį, lakšte atvaizduoja netgi sielos portretą. Eureka! Manipuliacijos (o gal tiksliau, šokis) su veidrodžiu ir anapusiniu pasauliu nepranašauja katastrofos, jos yra vertikalios ir horizontalios, primenančios Vyganto Paukštės tapybą (choreografė Sigita Mikalauskaitė). Įstabi, poetiška pasilenkusio prie vandens Narcizo scena, kurioje jis gali ne tik išvysti savo grožį, bet panardinęs veidą į vandenį perprasti save. Kaip O. Wilde’ui ir atsitiko.

R. Valčik formuluoja puikiai: „Nors mūsų teatras kuriamas degtukų dėžutėje, jo ambicijos prilygsta La Scalai; „Daugiau dangstau, nei rodau.“ Toji degtukų dėžutė, opera / lėlių teatras su prigimtiniu tiesmukai atidengtu jausmu, bet primityviu, nesipuikuojančiu, uždengtu veiksmu tampa, atleiskite už patetiką, ekologišku maistu nūdienos teatre.

Šių menininkių teatrą norisi pavadinti kokiu nors kitokiu vardu. Dailininkų (-ių), tiesiog dailės teatru?


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 20:16:39)
Draugai