Jūratė Visockaitė. Zoikos butas Vilniaus Pohuliankoje ir Nastaravičiaus – Vilniaus rajone

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Režisierius Rolandas Atkočiūnas, kalbėdamas apie būsimą savo spektaklį „Zoikos butas" (LM, gegužės 9 d.), sakė, kad jis jau atsivalgė metaforų ir nori kažko tikro, gal net psichologinės dramos, kad ir pjesės autorius M. Bulgakovas „rašė neva satyrą, o iš tikrųjų tai buvo absoliuti dokumentika".

Taip, nukirstas senasis gluosnis prie RDT Basanavičiaus gatvėje jau iš pirmo žvilgsnio tapo absoliučia realybe. Išeinant po spektaklio sulygintoje vietoje buvo dargi uždegtos žvakės ir padėtas užrašas „Paskutinis Pohuliankos gluosnis"... Teatro scenoje pasiekti tokios didžiulės įtaigos, kokios pasiekė medkirčiai prieš pat vilniečių nosis viens du nukirsdami, taip sakant, jų praėjusį laiką, daug sunkiau.

Pjesės veiksmo laikas – trečiojo dešimtmečio vidurys, vieta – galbūt Maskva, galbūt Kijevas, galbūt Vilniaus Pohulianka. Nes Bulgakovas pasirinko tuometės laisvosios rinkos, NEP'o herojus, kurie, labai gali būti, vaikščiojo ir čia, smetoniškame Vilniuje, ypač jeigu prisiminsime, pavyzdžiui, R. Gary „Aušros pažadą" ar P. Vaičiūno „Patriotus" (parašytus irgi 1926 m.).

Zoja savo bute tikrąja to žodžio prasme – sukuria – siuvyklą, kuri po šia iškaba paslepia aukštos klasės viešnamį. Teigiama, kad Bulgakovas siužeto schemą nusirašė iš laikraščių kriminalinio skyriaus, kad iš panašaus latryno, saugumui jį likviduojant, buvo iškrapštytas ir poetas S. Jeseninas. Pjesės herojai kiek vėliau vėlgi buvo sėkmingai nusirašyti ir patobulinti jau Ilfos ir Petrovo „Dvylikoje kėdžių" – šustras vertelga Ametistovas tapo iškiliuoju Ostapu Benderiu, o „buvęs grafas" Obeljaninovas – jo draugeliu Kisa.

Bulgakovas komunalkės, sovietinio bendrabučio, nuostabybes yra įamžinęs ne viename savo kūrinyje. Vizualiai ir psichologiškai ryškiai tokio namo atmosfera yra perteikta talentingame V. Bortko filme – „Šuns širdies" ekranizacijoje (daugelio matytoje per televiziją). Beveik teatriškai, „neišeinant iš vienos dekoracijos" su keliais kambariais ir durimis čia yra pasiekiama ir neįtikėtino įvykio, ir charakterių, ir fantasmagorijos realybė. Visi Bulgakovo tekstai pasižymi intelektualiu humoru – taip pat ir šio filmo siužetinis anekdotas pasakojamas rimtu veidu, jokiu būdu pačiam pasakotojui nesivaipant ir nesusireikšminant. Todėl filmą (anekdotą) galima žiūrėti (klausytis) daug kartų.

Režisierius, siekęs kažko panašaus, su aktoriais įdėjęs daug triūso į medžiagos nuodugnų perskaitymą, man regis, tos medžiagos, tirštų barščių, galiausiai nesugebėjo išmaišyti, įsukti –­ bulgakoviškas poskonis nesusiformavo. Tekstas nuo scenos kyla vangiai, jo labai daug, jis vienu tonu malamas, režisūriškai neakcentuojamas, dėl sudėtingos dekoracijos nuolat avanscenoje sunkiai „stambiu planu" dirbantys aktoriai tampa nuobodūs ir visai nejuokingi.

 

„Zoikos butas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nepmanė Zoja (I. Maškarina) –­ pernelyg dramatiška figūra, labiau primenanti Bulgakovo „baltagvardietiškas" moteris. Jos kuzeno Ametistovo (V. Kirejevas) povyza kiek dubliuoja rusų kino žvaigždės V. Maškovo šarmingus odesiečius. Dabartinės lietuvių teatro ir kino žvaigždės V. Novopolskio (Miręs I. V. kūnas) aura, žinoma, labai tinka bebalsiam mistiniam personažui įkūnyti. Tvarkingi, stanislavskiškai akademiški į sceną įeina ir išeina stambiagabaričiai grafo (A. Agarkovas) ir direktoriaus Gusio kūnai (S. Zinovjevas). Deja, visai pritrūko fantazijos kinų gastarbaiterių linijai –­ ji čia saviveiklinė.

Didžiausią vaidmenį spektaklyje vaidina dekoracija ir nepmaniškas „choras". Latvio scenografo M. Vilkarsio išrikiuotos durys, vos jas pamačius, išgąsdino, kad jomis bus piktnaudžiaujama, spektaklis virs ištisiniu durų varstymu. Ne, nevirto. Vėliau dargi tūrį ir apšvietimą įgijusi dekoracija pasitarnavo tam tikros infernalinės bulgakoviškos atmosferos įpūtimui. Siuvyklos, dirbančios dieną ir naktį, lankytojai, aprengti ir nugrimuoti J. Rimkutės, sustyguoti choreografės L. Dabužinskaitės defiliuoja seniausio mūsų teatro scenoje su įkvėpimu, tarsi vėl trumpam atgijusios žavingos, ilgakarolės zoikos, švonderiai ir šarikovai, kurių šitas pastatas tikrai matė, o ir dabar mato.

Poeto Mindaugo Nastaravičiaus startai teatro scenoje jį patį turbūt kaitina daryti dar ir dar. Galime būti tikri, dabar ir Mindaugo poezijos knygelių bus nupirkta daugiau – tokia jau ta mūsų rinka, prie kurios pagreitintai šliejasi ir teatras. Klaipėdoje pastatyti „Paukštyno bendrabutis" ir „Kita mokykla", o LNDT – „Demokratija", laimėjusi „Versmių" dramaturgijos konkursą „Graži tu, mano brangi tėvyne".

Tačiau su poezija čia nieko bend­ro. Tai itin antipoetiški spektakliai. Negali sakyti, kad antimaironiški, nes ir klasikas yra parašęs visko – net eiliuotos karingos publicistikos, kurią neseniai matėme ir skaitėme ant reklaminių stulpų. Taigi – kodėl ne?!

„Demokratija" šliejasi – koks netikėtumas! – ir prie „Zoikos buto". Sovietinio NEP'o, naujosios ekonominės politikos, ir demokratijos posovietinėse respublikose buitiniai vaizdeliai sutampa dažniau, nei to norėtume. Tik nepmanės Zoikos fantazija, sakyčiau, turtingesnė nei „Demokratijos" ar kokio nors „Išvarymo" herojų. Ką jau kalbėti, pavyzdžiui, apie leksikoną.

Šitam opiam reikalui derėtų paskirti visą pastraipą. Anoje garsioje M. Ivaškevičiaus pjesėje, gavusioje gerą režisierių, nešvankūs žodžiai buvo murkdomi į pastatymą, žiaurią emigracijos epopėją, ir iš dalies pasiteisino. „Demokratijos" veiksmo vieta ir siekiai – lokalūs, dramaturgiškai neišgromuliuoti, P. Ignatavičiaus režisūra –­ punktyrinė, pagalbinė, todėl rusiški keiksmažodžiai lieka nepridengti, gatviniai, spekuliatyvūs. Nastaravičius sako: „kuriu hiperrealybę", „man įdomus paviršius" – na, pavyzdžiui, tas egzotiškasis Vilniaus rajonas, kuriame teko laimė gimti.

„Demokratija“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kodėl gi to „hiper", Mindaugai, nenušluostai ir neužbarstai ant savo poezijos ar pokalbių eteryje? Todėl, matyt, kad tai būtų netiesa, nesąmonė, nemenas, „nefasonas". O scenoje šiandien –­ madinga ir perkama. Nors ir pats žinai, kad tai joks „paviršius" –­ tik pingpongas.

Pirmąją spektaklio pusę nuobodžiausiai „tempiama guma" – tokį daugiabučio bendrijos susirinkimą namo rūsyje matydami sultingieji Vilniaus rajono gyventojai, manau, irgi nuobodžiautų. Vangią tėkmę pagaliau perlaužia karikatūriškų personažų mini išpažintys žvakių šviesoje (nors visai nepanašu, kad štai „iš tokios" moteriškės būtų atimtas vaikas, o „toks" vaikinas būtų laikomas nevykėliu; įtikinamiausiai mikčiojo apsmukusiu treningu vilkintis A. Dainavičiaus tėtis lenkas). Galimu finalu (deja, ne!) tampa šitos kaimynų gaujos įsiveržimas pas su niekuo nebendraujančią ir, kaip vėliau pasirodo, mirusią bei seniai palaidotą kaimynę.

Siužetinė grotesko schema įdomi, bet dramaturgas jos neišnaudoja, tarsi nemokėtų nusipieštų griaučių apauginti „mėsa" (iš pjesės leksikos). Matyt, dabar jau Nastaravičių reikės siųsti į dramaturgijos kursus Šekspyro tėvynėje.

Pingpongas su užrašais „demokratija" ir „rinkimai" šiame žaidime iššoka netikėtai ir visai pabaigoje –­ vaizdo projekcijoje jau su šventiškai kostiumuotais spektaklio personažais, kurie kviečia už juos balsuoti... Ak, tiesa, spektaklis juk ir vadinosi „Demokratija".

Draugai