Artėjant 28-ojo sezono pabaigai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė milžiniško populiarumo Amerikoje susilaukusio Franko Loesserio ir Abe'o Burrowso miuziklą „Kaip prasisukti versle be didelio vargo". Regis, visas įmanomas kūrybines pajėgas subūręs kolektyvas su šiuo metu popkultūroje besimaudančiu dainininku Vaidotu Baumila priešakyje puikiai pasirengė sudrebinti Baltijos pajūrį ryškiomis Brodvėjaus šviesomis.

Miuziklo siužetinė linija nėra itin sudėtinga. Ji atspindi stereotipiškai amerikietišką gyvenimo būdą (kuo greičiau išgarsėk / praturtėk) ir nūdienės popkultūros stilistiką. Jaunas langų valytojas Finčas įžūliai kyla karjeros laiptais ir tampa įmonės viceprezidentu.

Skruzdėlyną primenanti biurų aplinka sutalpina kovas dėl geresnių darbo pozicijų, pernelyg dramatiškas meilės intrigas, taip pat išryškina verslo pasaulio žaidybinį mechanizmą. Kitaip tariant, pilkas verslo pasaulis paverčiamas suaugusiųjų žaidimo aikštele, šokiai ir dainos spalvinguose biurų kubuose dinamiškai atvaizduoja verslo dramas.

Režisieriaus Viliaus Malinausko kuriama poparto ir komiksų stilistika persmelkia kiekvieną miuziklo detalę. Bene ryškiausiai tai matoma Marijaus Jacovskio scenografijoje, vaizduojančioje 6–7 dešimtmečio biurus-kubus. Blyksinčiame jų fone dirba ir gyvena komiksiniai biznieriai ir sekretorės, kurie ne griežtu, oficialiu, o ironišku, neretai perdėtai išraiškingu kalbėjimo būdu ir dinamiškais šokiais iliustruoja verslo pasaulyje kylančias intrigas.

Per premjerą džiugino kolektyvo (ypač šokėjų) profesionalumas ir teatro siekis inscenizuoti ne klasikinį siužetą, bet dabartinį, vis atnaujinamą bestselerį. Nors pats miuziklas pasirodė kiek nusaldintas, vaidyba sureikšminta, maksimaliai choreografija užturbintas reginys viską reguliavo, muzikiniai numeriai vis atstatydavo kūriniui būtiną pusiausvyrą (choreografai Antonas Pestovas ir Olesia Taišichina).

Kūrėjų noras parodyti kuo įspūdingesnį reginį tampa problema. Žiūrint panašų trijų valandų amerikietišką šou tipiškam lietuvių žiūrovui, pripratusiam prie metaforinės kalbos ir dūšią daužančių dramų, gali ne tik paskausti galva, užraibuliuoti akys, bet ir pasidaryti nuobodu. Kai sceninis veiksmas per visą spektaklį spinduliuoja maksimalią atlikėjų energiją (muzikinius numerius jungia trumpos ir gan lėkštos draminės scenos), žiūrovui nelieka atokvėpio akimirkų, o kūrinys virsta efektų kakofonija. Tokiu atveju gaila atlikėjų darbo, o jis yra išties aukšto lygio.

Dėl žanro pobūdžio pernelyg gilintis į vaidybos subtilybes nesinori. Atrodo, šiame miuzikle kurti pagrindinius vaidmenis pakviesti dainininkai darė skirtingą įtaką reginio kokybei. Baumila greta kitų pernelyg karikatūriškų personažų buvo blankokas, užgožtas, turbūt pripratęs „žaisti" su televizijos kameromis. Nors atlikėją galima pagirti už jo puikų fizinį pasirengimą ir gebėjimą įsilieti į kūrinio peizažą. O keleto TV projektų dalyvė, dainininkė Kristina Radžiukynaitė, atlikusi sultingų formų ir riboto intelekto sekretorės Gedės vaidmenį, žavėjo natūralumu, žaismingumu.

Naujas miuziklas atskleidė šio Klaipėdos teatro ambicijas ir galimybes. Pateikęs efektingą komercinį kūrinį, teatras atkreipė dėmesį į dažnai užmirštamą uostamiesčio kūrybinį lauką, sukūrė kokybišką pramoginio teatro alternatyvą. Vis dėlto nereiktų perspausti siekiant nuolatinio žiūrovų dėmesio, išnaudojant visus įmanomus efektus, nes labai lengva nuslysti į banalią komerciją.