Aną trečiadienį dviračiu atskubėjęs į „Sirenų“ spektaklį „Plaučiai“ turbūt iškvėpiau grameliu daugiau anglies dioksido, negu būčiau ramiai ėjęs pėsčias. Bet, žinoma, šitaip gerokai daugiau sutaupiau nei tuo atveju, jeigu būčiau „Menų spaustuvę“ pasiekęs mašina, o kur dar ją statyt. Tą akimirką galvojau ne apie savo plaučių emisiją, o apie nemalonų faktą, kad ar pėsčias, ar ratuotas būčiau vėlavęs, aš ir vėlavau.

Mūsų kūno dujos kartais įgyja egzistencinę paradigmą, čia nekalbant apie akibrokštus viešajai laikysenai, kai publikoje iššauna vulkanas iš virškinamojo trakto. Britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesėje mūsų sąžinei pateiktas kitas fiziologinių emisijų aspektas, apie kurį galbūt niekada nebuvome susimąstę, nes jis yra nematomas ir neužuodžiamas. Užtat galbūt mirtinas.

Pirmiausia spektaklis: pagal režisierės Katie Mitchell sumanymą, du jauni personažai, vyras ir moteris, vaidinimo metu be perstojo mina dviračius, padedami šešių talkininkų scenos kraštuose, generuoja spektaklio apšvietimui ir garso įrangai būtiną energiją ir bendrauja. Jie iškalba ir iškvėpuoja savo kasdienybę, dilemas ir konfliktus, sukdami būties generatorius ant pakylų it dvi statulos, vienas į kitą bemaž nėkart nepažvelgdami, žvilgsniu skrosdami kiaurai publiką, tarytum tolimą blankią ateities perspektyvą. Jiedu yra priešingi scenos poliai, mėginantys susieiti draugėn per komplikuotą dialogą. Dialogą tokį intensyvų, kad jame nepaliekama tarpų, pauzių pereiti į kitą laiką tarsi tausojant individualią energiją ir vengiant nebūtinų emisijų – juk kitai scenai keičiamos dekoracijos išeikvotų daug brangių išteklių, tad nebūtų ištarti būtinieji pjesės žodžiai.

O svarbiausieji pjesės epizodai turi veikiau ne draminį atspalvį, o deklaracinį, – spektaklio veikėjų kalbėjimas pirmiausia primena politinę programą, o ne asmeninę ar šeiminę dramą. Aktorių vaidyba nekliūva: jų atstumas scenos erdvėje ir poliariškumas per dialogus, nuolatinis alsavimas dėl nepertraukiamos fizinės veiklos suteikia veiksmui subtilių niuansų. Užtat įkyriai primygtinis ir prikišamas atrodo pjesės tekstas. Vienas žmogus, pareiškia spektaklio veikėjai, pagamina per gyvenimą tiek anglies dioksido, kad jo kiekis lygus Eifelio bokšto svoriui. Vaizdingas, atpažįstamas palyginimas, kaip iš televizijos. Vadinasi, kam gimdyti vaiką, jeigu jis, per gyvenimą išskirdamas tokį gausų kiekį CO2, daro žalą atmosferai?

Atsakytume: gimdyk vaiką ir apsodink namus pušynais – panašiai net patarlė byloja. O per aštuonioliktąjį gimtadienį vietoje automobilio raktelių padovanok viešojo transporto abonementą. Tad po spektaklio aktorių Jenny König ir Christopho Gawendos, šiems nuskalavus prakaitą duše ir pabendravus su „Sirenų“ auditorija, įjungęs diktofoną radijo laidai teiraujuosi: ar jūs irgi manote, kad šitaip tiksliai apskaičiuoti naujagimio sąnaudas yra sąžininga? „Niekieno negalima kaltinti, kad jis gimė, – kalba Christophas. – Bet turi pagalvoti, kad kai susilauksi vaiko, jis suvartos labai daug energijos.“ Vokiečių aktoriaus sukurtas veikėjas spektaklyje svarsto, jog neišsivysčiusių šalių visuomenėse gyventojai galėtų nesusilaukti vaikų, nes jie nemąsto apie pasekmes. Ir čia pat pripažįsta, kad tokia nuostata yra nacistinė.

Mes nuo „Menų spaustuvės“ pajudame restorano link, palieku dviratį prirakintą, teks grįžti. Per tą valandą penkiolika minučių ant scenos mindami pedalus ir sukdami generatorius, kurių išgauta elektra naudojama švieslentei, rodančiai planetos populiacijos kitimą, jiedu būtų nukeliavę iki Elektrėnų. Todėl jaučiasi išalkę. „Aš suprantu, kad auditorijai gali pasirodyti, jog mes kalbame arogantiškai, – sako Jenny ir prisimena vieną mokslininko mintį iš gastrolių Maskvoje: – Bet jei norime padėti pasauliui, galime padaryti tris dalykus: nevalgyti mėsos, neskraidyti lėktuvais ir turėti tik du vaikus.“ Ir čia pat nurodo, kad Vilnių pasiekė avialinijomis atlikti spektaklį, kuriame veikėjai pasižada neskraidysią lėktuvais ir vis patys save patikina esą geri žmonės. Geri žmonės, gute Leute.

Jenny sukurta veikėja pagal pjesę yra mokslininkė. Ji racionalizuoja savo prigimtį ir abejoja, ar verta turėti vaikų. „Aš pati abejoju, ar noriu turėti vaikų. Susimąsčiau pradėjusi repetuoti. Jau buvau užsimaniusi susilaukti vaiko, bet va dabar... apėmė kažkoks nesaugumo jausmas“, – pripažįsta. Tokį mąstymo dvilypumą, kilusį jo partnerei nešiojant pirmagimį, pamini ir Christophas.

O aš pakeliui į restoraną imdamas interviu vis dar nepabėgu nuo mintyse tebekirbenančios teatrinės ambivalencijos – ar tikrai tai buvo teatras? Self-sustainable scenografija, švieslentės su augančia populiacija tarytum neperžengiamu tiltu tarp veikėjų metafora –­ stiprūs ir išradingi spektaklio elementai, bet vis tiek netikiu, kad planuodama kūdikį moteris skaičiuos, ne kiek jis prikakos vystyklų, o kiek per gyvenimą prigamins šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Be to, ir pjesės idėja nenauja –­ sąmoningas apsisprendimas vengti populiacijos augimo kilo Amerikoje 8 dešimtmetyje sulig aplinkosaugos aktyvizmu ir net išaugo iki Savanoriško žmonijos išnykimo judėjimo, kuris vis dėlto netapo naujojo pasaulio – pasaulio be žmonių – programa. Ir netaps. Savo ruožtu Jenny primena individualaus apsisprendimo tiesą: „Tu gali pradėti, gali padaryti. Kad ir truputį. Tebūnie nedaug, bet vis šį tą.“

Atsisveikiname. Jiedu eis į restoraną vakarienės – neabejoju, kad užsisakys ko nors vegetariško. Ir tai jau šis tas.

O aš grįšiu namo dviračiu. Irgi šis tas.

„Man dabar pasidarė liūdna“, – sako aktorė pokalbio pabaigoje. Iš mūsų žvilgsnių spiralės, čia pat, didikų kulniukų kaukšėjimą menančioje Dominikonų gatvėje, išsiveja egzistencinis keblumas, su kuriuo kiekvienas susiduriame pasaulinės ekologinės krizės akivaizdoje. Tada degė mūrai ir rūmai šioje gatvėje, dabar neregima ugnimi įsiliepsnoja atmosfera: Sapiegos nebūtų net susapnavę, kad kada nors degs dangus. Tai dar ne apokalipsė, tai mūsų nuojauta ir savivoka, kad nūdien gyvename taip kažkaip nelabai taip. Kvailas, kai pagalvoji, šis liūdesys dėl tokio neapčiuopiamo ir tolimo – dėl planetos. „Liūdna“ buvo paskutinis jos žodis, bet prieš tai kiekvienas ne kartą ištarėme: hopefully.

Žiūrovams pateikiamame spektaklio aprašyme smulkiai išdėstyta scenografijos technologija – kilovatvalandžių tikslumu. Mintyse primetu, kad per 700 metrų interviu „Žinių radijui“ nuo „Menų spaustuvės“ iki „Cozy“ mes trise iškvėpėm kokį šimtą gramų CO2. Dėl pažinties ir pokalbio padaryta tik tokia žala sąžinę palieka neužgautą.