Sofoklio „Edipas karalius“, Maskva, J. Vachtangovo teatras, 2016 m. lapkritis

Tumino „Edipas karalius“ irgi daugiau nei spektaklis. Kai per sceną iš dešinės į kairę bėga karys, ant kurio galvos šalmas su plunksnomis, ir idealiai tiesiai laiko ietį, bėga kojomis, kurios iškeliamos beveik tiesiu kampu, jis atrodo nužengęs nuo amforos, kuriomis senoji Graikija prekiavo su visa tuomete Visata. Kaip didis menininkas Rimas Tuminas nė karto neįmina į štampą (jokių Milo Venerų ir marmuro) ir tik savo metaforų svaidomąja ietimi mums siunčia mus sukūrusios kultūros įvaizdžius. Pavyzdžiui, sukūrusios tokią didingą kultūrinę mašiną kaip teatras. Be to, jis, kaip ir dera meistrui, atsisako nereikalingo – ne tik štampo, bet ir patetikos.

Kompozitoriui Faustui Latėnui, daug dirbusiam su madingais rusų režisieriais, įpratusiam „pjacolinti“, juokauti tango ir valso melodijomis, šįkart turbūt teko „užminti ant gerklės“ savo muzikiniams įpročiams. Pagrindinis garsas – žemas, bosinis gaudimas – lemties balsas. Atsirandantis vamzdyje, kuris ritinėjasi scenoje kaip asfaltinis volas (įlygins? nutemps?), bumbsintis smarkiau nei varpas. Taip Faustui, gyvenančiam Lietuvoje, priekaištaujančiam rusams (įskaitant šių eilučių autorę) dėl nepakankamos meilės Čechovui, skaitančiam laikraščius apie NATO naikintuvus ir galbūt besiklausančiam jų gausmo, beveik kaip carui Edipui, girdisi ateitis.

Neįtikėtiną natą spektakliui prideda choras. Skambėdamas graikų kalba (su vertimo titrais) tiesiai iš aktorių graikų burnų, jis virsta nepaprastai išraiškingu ir taip mums trūkstamu dialogu. Vadinasi, kažkur vis dėlto įmanomas klausiantis, kiek sutrikęs, ieškantis ir išeitį randantis dialogas.

Jelena Jakovleva, „Rossijskaja gazeta“

 

Dvi mergaitės baltomis suknelėmis nerūpestingai čiauška ir strykčioja avanscenoje. Bet jokios pastoralės čia nebus. Rimas Tuminas ne tas menininkas, kuris Sofoklio įžangoje įsileidęs vaikelius spaustų ašarą. Erd­vėje su dailininku Adomu Jacovskiu jis iš karto nužymi grėsmę ir konfliktą.

Per visą scenos plotį susukta į didžiulį juodą vamzdį guli tvirtovės pylimo siena, o gal išlikusi katakomba siauromis akiduobėmis, pro kurias kadaise buvo siunčiamos strėlės link priešo, traukiančio į Tėbus iš Spartos ar Atėnų. Dabar nekariaujama, tačiau miestas visada yra pasiruošęs karui. Nerimas palietas ore, tirštėjančiame kaip juoda pietų naktis, bet žvaigždžių nematyti. Tik dvi spalvos – juoda ir balta – formuos šitą puotą.

Olga Galachova, „NG“

Finalas – veriantis. Tokios galingos scenos Maskvos premjerose seniai nematėme. Balti antikos aukuro dūmai smelkiasi iš Vamzdžio skerdyklų. Vamzdis sunkiai rieda į parterį. Dvi pasmerktos mergaitės, Antigonė ir Ismenė, mėgina jį sulaikyti, pasukti, įveikti. Veltui.

Jelena Djakova, „Novaja gazeta“

 

Spektaklį kūrė vachtangoviečių ir Graikijos nacionalinio teatro tandemas. Tragedijos herojus – rusų aktoriai, chorą – helenai. Vaidinama savo kalba. Tačiau tai ne barškantis kratinys ar provokacija – tragiškos aistros ir moralinės aklavietės neturi konkretaus adreso. Vachtangoviečiai, puikiai priimti antikinės dramos tėvynėje, švęsdami teatro jubiliejų, įtraukė „Edipą“ ir į mask­vietišką afišą. Spektaklio perkėlimas iš seniausio Graikijos amfiteatro Epidaure į scenos dėžutę Maskvoje kėlė rūpesčių, tačiau štai – „žaidimas vertas žvakių“.

Vachtangovo laivo kapitoną pykina jubiliejinės banalybės, jis žiūri į amžinybę, jaučia žemę ir žvaigždes, prašo aktorių vaidinti „pagal dangaus taisyk­les“, išskiria žmogaus vidinį pasaulį iš kasdienių problemų. Jį traukia lemtis, atsiskaitymas už tyčines ir netyčines klaidas, mitinės situacijos, kurios seniai tapo bendrinės.

Jelena Fedorenko, „Kultura“

Edipas, būdamas pačioje valdžios viršūnėje ir dairydamasis žemyn nuo vamzdžio-ritinio su jo jau įspaustu likimu, kelis kartus krenta lyg pašautas. Tuoj sugriebiamas choro ir pastatomas ant taburetės, – kaip ir prieš tai aukščiau už kitus, – bet ir nuo jos jam lemta nukristi. Ant šitos kvailos taburetės suakmenėjęs Edipas išklauso „dievų žodį“, baisius savo biografijos faktus.

Edipo sielos monologu tampa jo melancholiškas ir sielvartingas solo saksofonu. Didesnę vienatvę ir aistringesnį santykių su savimi aiškinimąsi sunku įsivaizduoti. Saksofonas mūsų teatrinėje epochoje tragedijų herojams tampa geriausiu nuodėmklausiu, ištikimu vedliu ir paskutine parama realybės gniaužtuose (taip atsitiko ir Peterio Stei­no spektaklyje Hamletui-Jevgenijui Mironovui).

Valdytojo gerovė sugriaunama drauge su miesto gerove. Auksiniai korintiniai šalmai sudedami į krūvą ant grindų ir dabar jau primena kaukoles tuščiomis akiduobėmis. Viskas užuominomis byloja apie apaksiantį Edipą – netgi beveik nuolat šalia jo esantis personažas, programėlėje pavadintas caro šeimos namiškiu...

Marija Chalizeva, „Ekran i scena“

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė