Ridas Viskauskas. „Neišslaptintas“ Jefremovas

Gruodžio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre įvyko aktoriui Vladimirui Jefremovui (1942–2009) skirtas vakaras – atidaryta paroda „Vladimiras Jefremovas: penki aktorystės dešimtmečiai Lietuvos rusų dramos teatre“ (veiks iki vasario 1 d.) ir parodytas naujas dokumentinis filmas „Kritimas kaip skrydžio dalis“.


„Kritimas kaip skrydžio dalis“Tą šaltą vakarą į teatrą trepsenome aplinkiniu keliuku, o ne laiptais –­ šie buvo nevalyti, nuo balkono kabojo tiulis, o užrašas skelbė: „Man –­ 100 metų. Jaučiuosi kaip dviejų dešimčių –­ atrodau kaip kelių šimtų... Tikiuosi, sulauksiu restauracijos.“ Veikiausiai tai –­ teatro vadovo Jono Vaitkaus provokuojanti aplinkos režisūra. Ar padės?.. Teatras –­ ne teismas ar prokuratūra, valdžios galios nereprezentuoja. Tegyvuoja tikrosios vertybės, taip sakant.
Beveik penki V. Jefremovo kūrybos dešimtmečiai (aktorius LRDT spektakliuose vaidino nuo 1961-ųjų) „sugulė“ į parodą mažytėje I aukšto erdvėje. Nuotraukos, laikraščių iškarpos. Daugelio tekstų autorių pavardės – jau istorija, bet antraštės byloja – sovietiniais metais apie teatrą rašyta patetiškai ir aistringai, tikint šio meno misija emociškai įkvėpti žiūrovus. Apie kūrėjų „realybės atvėmimus“ (čia iš gruodžio 6 d. Menų spaustuvėje vykusios diskusijos „Piktas teatras / Pykčio teatras?“) tada nebūta nei minties (ir ne vien dėl cenzūros), nors ir anuomet „vemti“ tikrai buvo kuo... Pakilus į LRDT antrąjį aukštą – kita paroda – jau mistiška: jokių parašų po senomis spektaklių nuotraukomis. It koks konkursas „Pasitikrink LRDT istorijos žinias“...
Prieš filmą išgirdome V. Jefremovo kolegų ir mokinių (Jurijaus Ščiuckio, Michailo Makarovo, Lilijos Mračko, Galinos Kuzminos, Viačeslavo Gunino, Valentino Kirejevo ir Veros Stasenios) atsiminimus –­ tragikomiškus, jausmingus, apgalvotus ir spontaniškus. Vienas dainavo, kita bučiavo V. Jefremovo atvaizdą afišoje, treti deklamavo aktoriaus sukurtas eiles, dedikuotas savo mokiniams... Akivaizdu, teatro vadovas į renginio režisūrą nesikišo.
Vakaras – vakaru, jį nupūs užmarštin kiti teatro permainų vėjai, bet svarbiausia –­ dokumentinis filmas, kuris ir liks pagrindiniu dokumentu, liudijančiu V. Jefremovo gyvenimą ir kūrybą. Filmą „Kritimas kaip skrydžio dalis“ kūrė aktorių pažinojusieji ar dirbę kartu (VšĮ „Studija JU“, 2013; režisierė – Natalija Ju, scenarijaus autoriai – Ala Asovskaja, Jurijus Ščiuckis, N. Ju). Stebėtina ir tai, kad komandoje nebuvo jokio teatro istoriko, teatrologo ar bent jau jauno žmogaus „iš šalies“, kuris paklaustų: „Palaukite, kas iš tiesų buvo mūsų filmo herojus?“ Iš filmo neįmanoma suprasti, kodėl Lietuvos teatro istorijai taip svarbus šis aktorius, kokie pagrindiniai jo gyvenimo ir kūrybos akcentai. Net neužsimenama, kad būsimasis aktorius gimė Aktiubinske, Kazachstane; Vilniuje jis atsidūrė 1947-aisiais, kai tėvą, karinio oro uosto specialistą, paskyrė dirbti Lietuvoje (žr. http://jefremov.lt/biografija_lt.html; kas administruoja puslapį – nepažymėta). Filmas formuoja įspūdį, kad aktorius per netrumpą kūrybinį gyvenimą dirbo tik su kokiais penkiais režisieriais... Nors tematikos požiūriu užsimota plačiai: čia ir Vilnius sovietiniais metais, ir istorijos pervartos. Nostalgiška nuotaika miestui ir praėjusiam laikui filme išreikšta (kaip senamiestyje krypuoja balandžiai, rodoma, turbūt keturis kartus), bet stinga teatrologinio aiškumo.
Kita problema – filmuotos archyvinės medžiagos apie aktorių trūkumas. Dabar teatro jaunimas filmuoja beveik kiekvieną savo krustelėjimą ir per socialinius tinklalapius vaizdais reklamuoja save, o sovietiniais metais tokios mados nebūta (šmaikštusis Rimgaudas Karvelis, Valstybiniame jaunimo teatre be garso filmavęs trupės repeticijas, gastroles, vakarėlius, pokštus –­­ reta išimtis). Iš V. Jefremovo jaunystės laikotarpio – tik kelios vestuvių su Dagne Jakševičiūte begarsės akimirkos, o iš paskutiniųjų gyvenimo metų – neproporcingai daug Andriaus Mamontovo filmuotos medžiagos apie tai, kaip „Meno forto“ komanda pokštauja ir linksminasi gastrolių po pasaulį metu (V. Jefremovas 1997–2009 m. vaidino spektaklyje „Hamletas“). Žinoma, pamatyti pokštaujantį Eimuntą Nekrošių – yra toks trumputis epizodas –­ netikėta, nes yra susiformavęs jo, kaip paniurėlio, įvaizdis... Ir kaip V. Jefremovas vaidina Papūgą greta A. Mamontovo Hamleto – taip pat svarbu. Bet teatro istorijos požiūriu tai – tik epizodas aktoriaus kūrybiniame gyvenime.
Trūkstama archyvinė medžiaga kompensuojama interviu fragmentais, Vilniaus peizažais (operatoriai – Algimantas Mikutėnas, Gintarė Zakarauskaitė). Tačiau bendras montažas – suveltas: tapsena balandžiai, porina didelę įtaką V. Jefremovo kartai padaręs režisierius Romanas Viktiukas, skleidžiasi Vilniaus senamiesčio vaizdai, įterpiamas koks kino kronikos inkliuzas (akimirkos, kaip V. Jefremovas ir Eglė Gabrėnaitė kuždasi Sąjūdžio narių susirinkime, išties vertingos, nes atskleidžia aktorių poziciją neramiais 1990-aisiais), vėl „buria“ Viktiukas (išraiškinga detale ekspresyviose rankose virsta tamsūs akiniai), kalba teatro scenoje iškilmingai pasodinti Eduardas Murašovas ir Michalilas Jevdokimovas, vėl purplena balandžiai, šmėsteli epizodas iš vaidybinio filmo, kuriame V. Jefremovo Valkata sunkiai gula pailsėti ant suoliuko (ar dar kas prisimena 1996-aisiais sukurtą Lino Ryškaus debiutinį trumpo metražo filmą „Baimė“?), ir daug „Meno forto“ komandos juokų Italijoje...
Kaip vaizdinę medžiagą atpažins ir ją „skaitys“ žiūrovai po 5 ar 10 metų? V. Jefremovą ir jo kartą pažįstančių ar atsimenančių bus dar mažiau (jau dabar susirinkusių į vakarą gretos buvo retokos), o jaunimui filme šmėžuojantys veidai (nekalbant apie kelių kino juostų ir spektaklių fragmentus; ir kai kuriuose filmo herojus nedalyvauja – kodėl jie panaudoti?) nieko nereikš... Kas filme kalbėjo, kokių spektaklių, filmų fragmentai rodyti, pažymima tik pabaigoje –­ ar spės kas per kelias akimirkas perskaityti, susieti „kas buvo kas“? Meilės aktoriui liudijimai – kilnu ir svarbu, bet kodėl negalvota apie filmo adresatą bei filmo šviečiamąją paskirtį (teatro istorijos pažinimą)?