Romualdas Deltuvas. Lietuvybės gaivinimo Vilniuje pėd­sakais, arba Kas yra lietuviško teatro tėvas (II)

G. Landsbergis-Žemkalnis

Pradžioje santykiai tarp VLSPD ir „Vilniaus kanklių" klostėsi, atrodytų, gerai. VLSPD valdybos posėdyje nutarta, kad spektakliai ir koncertai turėtų būti rengiami kartu su „Vilniaus kank­lėmis". Renginių pelną ir nuostolį planuota dalytis pusiau, bet vakarų rengimo iniciatyva ir VLSPD turėtas „teatrališkas inventorius" palikti „Kank­lėms". Ona Pleirytė-Puidienė prisiminė, kad „prieš Didįjį Vilniaus seimą prasidėjo rim­tos pjesių ir chorų repeticijos. Chorą lavino M.Petrauskas, pjeses režisavo P. Matulionis". M.Petrauskas atvyko iš Peterburgo lapkričio 15 d. ir ėmėsi vadovauti „Vilniaus kanklių" chorui. Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse, 1905 m. gruodžio 3 d. įvyko lietuviškasis vakaras, kuriame „Vilniaus kanklės" parodė pirmuosius du G. Landsbergio parengtus, publikos palankiai įvertintus, spektaklius –­ Adomo Sketerio trijų veiksmų dramą „Iš tamsos į šviesą" ir Petro Pundzevičiaus-Petliuko komediją „Neatmezgamas mazgas". Spektaklį papildęs choras turėjo kartoti Tautišką giesmę „Lietuva, Tėvyne mūsų" net tris kartus.

VLSPD ir „Vilniaus kanklių" santykiai pašlijo, kai 1906 m. kovo 23 d. G.Landsbergis-Žemkalnis pareiškė am­bicijas vadovauti visam lietuvių teatriniam judėjimui. Jis panoro paversti „Vilniaus kanklių" draugiją „Lietuvos dailės žinyčia", kuri lavintų Lietuvos teatrą ir artistus. VLSPD vaidintojai, jau anksčiau pradėję pykti ant kolegų „už narių sijojimą į ponus ir prasčiokus", tuojau pat susirinko į savosios Valdybos posėdį, kuriame apsvarstė klausimą „apie paveržimą artistų savitarpinės draugijos po Kanklių vedėju". P. Matulionis pasirašė posėdžio nutarimą, kad, esant prie VLSPD „Teatralinei komisijai, negalima jos paveržti kitai Valdybai". Dėl vakarų rengimo tvarkos nutarime buvo išreikštas siekis laikytis ankstesnio susitarimo, bet vadovautis nauju principu, t. y. statyti spektaklius paeiliui: „Vienas vakaras vardu Kanklių, kitas vardu VLSPD." Kartu pageidauta, kad abiejų pusių artistai vieni kitiems padėtų. VLSPD dainininkų-vaidintojų kuopa išsirinko penkių narių „Teatralinę komisiją" ir norėjo, kad jai vadovautų P. Matulionis. Tačiau ambicijos ėmė viršų –­ „Vilniaus kanklėms" nepatiko naujasis bendradarbiavimo principas, todėl G.Landsbergio pasirašytame rašte visai atsisakyta ankstesnių susitarimų ir pašaipiai palinkėta VLSPD „Teatralinei komisijai" kuo geriausios kloties. Pastarajai nieko neliko, kaip taip pat pripažinti nustojusiu galios ankstesnįjį sutarimą su „Vilniaus kanklėmis" dėl vakarų organizavimo tvarkos. Valdyba išrinko P. Matulionį „Teatralinės komisijos" pirmininku. Čia pat nutarta prašyti miesto valdžios leidimo surengti savo vakarą.

Gavusi leidimą, P. Matulionio vadovaujama „Teatralinė komisija" 1906 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto salėje surengė lietuvišką vakarą, kuriame parodė Augustino Voldemaro iš rusų kalbos verstą Fadejaus Rutkovskio komediją „Audra giedroje" ir Žemaitės komediją „Mūsų gerasis". Spektaklio recenzija, bene pirmą kartą lietuviškojo teatro istorijoje, nuskambėjo gana griežtai: „Farsas nenusisekė, daugumas iš lošiančių ypatų, ypač moters, visai nesuprato savo rolių."

Nuo 1906 m. birželio mėnesio antrosios pusės miškų taksatoriaus P. Ma­tulionio gyvenime prasidėjo naujas etapas –­ vasaros darbų sezonui jis buvo išsiųstas iš Vilniaus į Karelijos miškus, bet jo šeima liko gyventi Vilniuje. Prieš išvykdamas jis dar suspėjo „pagadinti kraujo" G. Landsbergiui ir „Vilniaus kanklėms".

Pranas Mašiotas, 1905 m. pabaigoje pripažinęs pirmųjų lietuviškų spektaklių, dažniausiai iš svetimos kalbos verstų komedijėlių, reikšmę, priminęs jų metu „nušvitusius klausytojų veidus ir be pasigailėjimo krintančius delnus ant delno", pageidavo „imtis ko nors rimtesnio". Atsakas į jo pageidavimą pasirodė spaudoje po pusmečio: „Jaunutės Vilniaus Kanklės stato už kelių dienų ant vienos iš Vilniaus scenų Pilėnų kunigaikštį. Tragedija 5-uose veiksmuose." Tragedijos siužetą parašė Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis pagal J. I. Kraszewskio apysaką „Kunigas". G.Landsbergis ėmė vadovauti spektaklio, kuris turėjo duoti „mums skaudų, kruviną paveikslą iš laikų 13 amžiaus, iš laikų lietuvių su kryžeiviais susirėmimų", rengimui. Jis parvežė iš Rygos kostiumų eskizus, pirmą kartą gavo teisę pastatyti lietuvišką spektaklį Vilniaus miesto teatro scenoje ir, matyt, pernelyg aktyviai kišosi į režisavimą. J. Strazdo-Jaunučio prisiminimuose rašoma, kad „prie „Pilėnų kunigaikščio" ruošėmės su dideliu aplombu – pirmą kartą miesto teatre su istoriniais kostiumais". Tačiau masinei scenai pritrūko „viso štato mėgėjų", todėl statistais teko kviesti kareivius, „dėl kurių ir žuvo visa tragedija": spektaklio, kuris įvyko 1906 m. gegužės 6 d., pabaigoje, scenoje gulint kritusiems Pilėnų gynėjams, „per mane ir per Landsbergį nudribo visu smarkumu vyras, pažadindamas mus visus iš numirusiųjų. Salėje kilo juokas. (...) Seni Vilniaus veikėjai raudo iš gėdos. (...) Šis spektaklis visiems lietuviams buvo morališkas antausis."

Nepaisant kai kurių techninių nesklandumų ir komiško epizodo tragedijos pabaigoje, pirmoji „Pilėnų kunigaikščio" recenzija buvo trumpa ir palanki: „Pirmą kartą ant tos scenos skambėjo lietuviški žodžiai. Galima pasveikinti Vilniaus Kanklių draugiją ir būti jiems dėkingais." Tačiau „santūrusis P. Matulionis nebeiškentė ir prabilo plačia to pastatymo recenzija", pasirašydamas „Vilniaus žiniose" daugeliui žinomu M. slapyvardžiu. Pripažinęs, kad daug žmonių pirmą kartą „reališkai išvydo tą kiekvienam lietuviui naudingą veikalą", jis pažėrė nemažai griežtų ir kandžių pastabų. Recenzijoje kliuvo ir tragedijos autoriui M.Šikšniui, ir „Vilniaus kanklių" artistams, ir, aišku, G. Landsbergiui, nes duoti „artistams-pirmamoksliams nuveikti didelį istorijos tomą (...) tai pridera būti arba tokiu Šekspiru, arba didžiausiu diletantu dramaturgijos veikaluose". P. Matulionio nuomone, „Vilniaus kanklės" ėmėsi veikalo neatsakingai, „be kritikos, be šalto apsvarstymo siužeto, epokos, technikos ir savo spėkų, todėl visi liko kalbančiais automatais be dvasios, be širdies, be džiaugsmo ir sopulių". Pateisinęs dramos ir spektaklio teisę atsirasti – „kad nedegtų autoriaus krūtinėje Tėvynės meilės ir jai tarnavimo karštis, nebebūtų rašęs dramos, kad negaruotų pilnos jaunos krūtinės vaidininkų kuopelės tuo pat, jie nebūtų ėmęsi vaidinti", jis užbaigė recenziją kandžiu sarkazmu: „Kad nebūtų Vilniaus lietuvių krūtinėje to karščio meilės prie brangios Lietuvos ir vilties į jos laimingą ateitį, tai nebūtų ji kantriai laukusi 6 ilgų antraktų lig galo dramos."

G. Landsbergis reagavo į recenziją greitai ir šmaikščiai: „[Ponas M.] paleidęs savo Pegaso vadeles, užsimerkęs it narsus kazokas, drožė su savo nagaika į vieną ir į kitą pusę, nežiūrint ar kaltam ar nekaltam pataikys jo smūgis." G.Landsbergis dūrė pirštu į P. Matulionį, primindamas, kad „režisierius dar kovo mėnesio pradžioje be kritikos priėmė tą veikalą ir roles išdalino". Jis teisino dramos autorių dėl techninių nesklandumų, kilusių spektaklio metu: „Negalima juk kaltinti autorių, kad (...) gaisras už scenos pasirodė vėliau, kaip reikėjo, kad perkūnija griauja be paliovos neatsakančioje vietoje, (...) kad ant scenos šulinys, aukuras ir rakandai atsirado ne toje vietoje." Melagingu jis pavadino ir recenzento pono M. „šposą, būk senis Landsbergis prajuokdino publiką ūmai iš numirusių prisikėlęs", paaiškindamas, kad „Landsbergis pasikelti fiziškai negalėjo, nes buvo prislėgtas kitų pilies apgynėjų". Baigiamasis atsakymo į kritiką sakinys buvo, galima sakyti, paniekinamas: „Abelnai imant p. M. straipsnyje kritikos – nė krislelio, užtat tulžies pervirš."

Nenutylėjo P. Matulionio kritikos ir dramos autorius M. Šikšnys, pasirašęs Šiaulėniškio slapyvardžiu. Jo nuomone, kritiko „užmetinėjimai visai prieš­tarauja logikai, kai kuriose vietose net ir teisybei". M. Šikšniui buvo visai neaišku, apie kokio „tetralinio veikalo" perdirbimą kalbėjo ponas M., nes „nuo Kraševskio paėmiau tiktai siužetą". Jis įgnybo P. Matulioniui, teigdamas, kad pats kritikas nesupranta Šekspyro, bet, norėdamas pasirodyti išsilavinęs, „įdėjo į savo darbelį Šekspyro, net ir Moljero vardus", kaip kad penktos klasės mokinys stengiasi papuošti savo rašto darbus garsiais vardais ir žodžiais.

Spektaklyje vaidinusi ir P. Matulionio pakritikuota („veikalas nepadėjo p. Pleirytei pasipuikauti iš neįgyto dramatiško gudrumo, nesakysiu talento, nes jos dėkinga rolia nerado spėkos, kokia jai priderėjo") O. Pleirytė-Puidienė, praėjus 20 metų aiškino, kad G. Landsbergis visada aštriai ir karštai atsikirsdavo recenzentams, kurie „šiek tiek mano interpretaciją papeikdavo". Su P. Matulioniu, pasirodo, jis susikirto taip karštai, kad net buvo „iššaukęs jį prie barjero". Aprašydama spektaklį, kurį „fatališkai 1906 m. pavasarį suvaidinom", ji sąžiningai aiškino, kas sukėlė salės juoką tragedijos pabaigoje: „Klaidos sekė viena po kitos, o finale, kuomet prasideda masinės žudynės, sumišo visa, nes tie, kurie turėjo kitus žudyti, nusižudė patys, o tie, kuriuos reikėjo žudyti, strapaliojo po lavonus, nežinodami, kas daryti."

Gyvenimas greitai parodė, kad, veikiant dviem atskiroms draugijoms, darbas neatneša tiek naudos, kiek jis galėtų atnešti suvienytomis jėgomis, nes nepakako nei artistų, nei choristų, nei, tiesą sakant, publikos. Antra vertus, G. Landsbergis dėl karšto ir staigaus būdo dažnai susipykdavo su savaisiais artistais ir choristais, dėl ko aštrėjo „Vilniaus kanklių" draugijos vidaus nesutarimai. O čia dar prasidėjo ir lenkų, kurie labai aktyviai pradėjo skverbtis į draugiją, „jau ir taip choristų tarpe turėdami daug savųjų", antplūdis. Taip toliau tęstis negalėjo. J. Strazdo-Jaunučio liudijimu, „vieną gražią lapkričio dieną Landsbergis atsirado pas Matulionį. Ką jiedu tarp keturių akių kalbėjo – liko paslaptimi, nei vienas iš jų nepasisakė, tik mes, savitarpiečių artistų-dainininkų kuopa tapome sušaukti lapkričio 22 dienai. Kai visi susirinkome, išgirdome didelę naujieną..." – siūlymą jungtis su „Vilniaus kanklėmis". VLSPD valdybos posėdis, pirmininkaujamas P. Matulionio, buvo „gyvas ir net triukšmingas". Skeptikai nenorėjo tikėti „Vilniaus kanklių" nuoširdumu. Galų gale nutarta prisidėti prie „Vilniaus kanklių" lietuvybės ir „Lietuvos dailės" naudai. Jungtiniame „Vilniaus kanklių" valdybos ir VLSPD „Artistų bei dainorių kuopos" atstovų posėdyje pripažinta, kad „Vilniuje, kaipo sostapilyje, svarbu yra turėti stiprią lietuvių dailės draugiją", bei sutarta užmiršti ir neminėti „abiejų pusių nesutikimų ir praėjusių laikų nesusipratimų". Pareikšta, kad kaip „tikri vienos Motinos, Lietuvos, sūnūs paduodame kits kitam sandoros ranką ir susiliejame į vieną Vilniaus Kanklių draugiją". „Vilniaus žinios", paskelbę abiejų draugijų posėdžių nutarimus ir jungimosi aktą, pasveikino „tą geistiną išblaškytų lietuvių artistiškų jėgų susiliejimą vienon kuopon", linkėjo geriausios kloties ir „daug energiškesnio darbavimosi". Tačiau chorai ir toliau išliko du, nors nei vienas, nei kitas negalėjo „pasigirti savo gyvavimu", nes buvo sunku surasti „užtektinai tinkamų balsų dviem choram". Lenkai, nors jų Vilniuje buvo gerokai daugiau negu susipratusių lietuvių, teturėjo vieną chorą, o lietuviams susispiesti į vieną chorą trukdė „smulki ambicija", –­ priekaištingai 1908 m. rašė Sofija Kymantaitė.

G. Landsbergis 1906 m. gruodžio mėnesį susipyko su „Vilniaus kanklėmis", pasitraukė iš jų valdybos pirmininko pareigų ir išvyko iš Vilniaus, tačiau neilgai trukus sugrįžo ir daug nuveikė stiprindamas lietuviškąjį teatrą. „Vilniaus kanklių" valdybos pirmininku tapo J. Vileišis. Nors „Vilniaus kank­lės" režisierių neturėjo, bet nepakvietė P. Matulionio padėti. Taip VLSPD gavo „antrą smūgį į pakaušį" ir patys vieni ėmė ruoštis „Eglės žalčių karalienės" pastatymui pagal to paties pavadinimo Aleksandro Fromo-Gužučio dramą.

Nors Kazimieras Būga jau anksčiau buvo negailestingai pažymėjęs, kad „kiek teko skaityti Gužučio Fromo dramų, nė viena netinka ne tik scenoje parodyti, bet ir skaityti", ir kritikų buvo sutariama, kad jo „Eglė žalčių karalienė nedaro didelio įspūdžio, gal ir jokio nedaro", bet daug tikėtasi iš muzikos, sukurtos jauno, „bet jau gana stipraus muzikališkojo mūsų talento" J. Tallat-Kelpšos. P. Matulionis aktyviai reiškėsi ne tik režisuodamas pjesę, bet ir patardamas, kuri melodija geriau atitiktų veikalo charakterį, ypač „pusiau religines apeigas". Kilus muzikos parinkimo sunkumams, jis kompozitoriui padainavo „Oi, tu žalty" melodiją ir paaiškino, kad taip dainuodavę vaikystės laikais Kupiškyje per naktigones. Pasiūlytoji melodija panaudota spektaklyje „solo be jokio akompanimento, tik prieš dainuojant solistui, visą melodiją pravesdavo vienas klarnetas, o tai sukeldavo ypatingą jausmų šiurpą".

Dramos statytojai po spektaklio susilaukė pagiriamosios kun. J. Tumo recenzijos. Pasidžiaugus seniai beturėtu „tokiu dideliu estetiniu pasigėrėjimu", pažymėta, kad lietuviai dar „kartą pašvietė į akis svetimtaučiams savo gabumu ir meno supratimu". Labai pavykusi, J. Tumo teigimu, dainos apie žaltį melodija: „Gana būtų vienos melodijos „Oi, tu žalty, žaltužėli" (...) dėl užtikrinimo artistui neužmirštamos garbės. (...) Šiandieną beveik visi teatre buvę ją niūniuoja." VLSPD artistų-mėgėjų būrelis 1908 m. pradžioje parodė dar tris spektaklius: G.Petkevičaitės-Bitės „Kovą", Žemaitės „Valsčiaus sūdą" ir J. Slovackio dramą „Mindaugis". Pirmojo spektaklio recenzijoje irzliai pareikšta, kad „Kova" –­ veikalas „scenai netikęs", sunku suprasti, kam tas veikalas buvo statytas, o „Valsčiaus sūdas" dar kartą parodė, kad Žemaitės talentas „ne dramoms ir komedijoms rašyti". Recenzentas ypač nusivylė vakaro pabaiga: „Programai pasibaigus, prasidėjo šokiai: trypimas, ūžimas, stumdymasis, triukšmas ir dulkės... dulkės... dulkės... Kaip visuomet Vilniaus lietuvių vakaruose." Beje, šių abiejų kūrinių pastatymas iškėlė, bene pirmąjį kartą Lietuvos istorijoje, autorių teisių prob­lemą –­ Žemaitė pareikalavo iš VLSPD sumokėti jai ir G.Petkevičaitei-Bitei ne tik už tuos du jų kūrinius, bet dar ir už 1906 m. pastatytą jos komediją „Mūsų gerasis". Valdyba apsvarstė reikalavimą, prisiminė, kad komedijos „Mūsų gerasis" pastatymas atnešė 50 rub. nuostolį, ir nutarė, daugiau negalint, skirti abiem autorėms „už visus tris veikalėlius 15 rub." Žemaitė liko tokiu atsakymu nepatenkinta ir pareiškė, kad atlyginimas jai vis viena priklauso, nors draugija ir nebūtų gavusi jokio pelno. Ji pareikalavo „15 rub. už kiekvieną veikalėlį", nes VLSPD spektaklių „pelnas ar nuostolis prigulėjo" ne nuo jos.

P. Matulionis „su visu savo įžvalgumu bei rimtu būdu" 1908 m. rudenį ėmėsi statyti Amerikos lietuvių dramaturgo Vinco Nagornoskio tragediją „Živilė" apie legendinę lietuvių didvyrę, kurią J. Basanavičius siūlė vadinti Dzivila. Režisierius vis ieškojo naujovių. Šį kartą jis susišaukė visus galimus tragedijos pastatymo dalyvius ir, išdalijęs veikalą, patarė „akyliai jį įsiskaityti ir pagalvoti, kuris kurią rolę sugebėtų pavaidinti... Tai mums jau buvo naujovė... Rinktis roles patiems!" Susirinkus į pirmąjį skaitymą, P. Matulionis, „sėdęs į kėdę, įsmeigęs į mus akis, it vanagas į savo grobį, ėmė sekti bedeklamuojančius... Protarpiais suvirpa jo lūpos, truktelia veido raumenys..." Išklausęs Liudo Giros pasirinktos rolės skaitymą, P. Matulionis piktai šūktelėjo: „Liuduk! Kaip tu gali imti tokią rolę, kuriai tu visai neturi duomenų? Kaip gi iš tavęs gali būti riteriškas tipas? Juk tu net stovėti tiesiai neįstengi." Artistai išsigando tokio režisieriaus išpuolio. Tačiau P. Matulionis, pasiūlęs L. Girai kitą vaidmenį ir vėl išklausęs, kaip jis skaito, patenkintas „apkabino, pabučiavo. Daug tada mums pasakė naudingo. Mes dar stipriau pamilome savo režisierių."

Po spektaklio paskelbtoje „Vilniaus žinių" recenzijoje pažymėta, kad „labiausiai mušte mušėsi į akis didelis visų artistų mylėtojų pasidarbavimas". „Vilties" laikraštyje „šito giliai patriotiško veikalo" pastatymas pavadintas „neįvertinamos svarbos dalyku", nes didžioji lietuvių dalis „dar tebesnūduriuoja letarge, kuomet Vilniaus šone ir pačiame Vilniuje mūsų ištautėlių yra varoma pasiutusi agitacija", kad tą snūduriavimą „kuo ilgiausiai pratęsus". Džiaugtasi ir gražiu išpildymu. Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas, buvęs ypač palankus lietuviams, žiūrėjo spektaklį kartu su J. Basanavičiumi ir A. Vileišiu. „Živilė" buvo paskutinis P. Matulionio režisūrinis darbas Vilniaus lietuvių teatre.

J. Strazdo-Jaunučio įsitikinimu, P.Ma­tulionis „iš tikrųjų buvo puikus režisierius", nes būdamas geras psichologas, jis mokėjo „nustatinėti vaidintojams tipus ir situacijas", o jo pastatytais spektakliais „ilgai gėrėjosi ir neužmiršo, todėl labai gaila, kad jis turėjo išvykti iš Vilniaus". (1910–1918 m. P. Matulionis, paaukštintas pareigose, gyveno ir dirbo Smolenske.) Turint galvoje, kad „jis pirmutinis ėmėsi teatro veiklos 1900 m., o gal ir anksčiau, (...) o ir spaudą atgavus, jis pirmutinis varė tą darbą, plėšė užžėlusius Vilniuje lietuvybės plėšinius, (...) visi jo pastatymų darbai nesulaukė jokių esminių priekaištų režisūroje, o tik vien pagyrimus, pripažinimus, tenka padaryti pagrįstą išvadą, kad Vilniaus lietuvių teatro įkūrėjas yra P. Matulionis, o tuo patim laikytinas ir Teatro Tėvu, o ne kas kitas." Tačiau V.Maknys laikė G.Landsbergį-Žemkalnį didžiausia to laikotarpio „teatraline asmenybe, pasireiškusia visose to laiko teatralinėse srityse", visur visa galva praaugusia savo bendradarbius, todėl „teatro tėvo vardą jis tikrai nusipelnė". Taip pat ir Aleksandro Merkelio nuomone, „rodos, nedaug tebus suklysta tų, kurie jį [G.Landsbergį] laiko mūsų teatro tėvu". J. Strazdas-Jaunutis griežtai nesutiko su tokiu vertinimu ir nevengė reikšti savo nuomonę viešai. Laiške Lietuvos teatrologijos patriarchui Antanui Vengriui 1970 m. rašė: „V. Maknys, turbūt, ant manęs supyko. Lietuvių teatre Vilniuje kritikavau jį už tendencingą G. Landsbergio pavadinimą „teatro tėvu"."

K. Grinius 1908–1910 m. sutikdavęs P. Matulionį lietuviškuose spektakliuose, kai šis žiemai sugrįždavo iš Karelijos miškų į Vilnių. Gerokai vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, jie kartu sėdėjo Kauno valstybės teatro ložėje ir P. Matulionis pasirodė turįs „gana tiks­lų ir kandų liežuvį". Šaipydamasis iš Konstantino Glinskio režisūros, jis aiškino, kad spektaklio lietuviški tipai panašūs ne į lietuvius, bet į Maskvos srities Šv. Trejybės vienuolyno vyresniojo Sergijaus Radoniečio, gyvenusio XIVa., pasekėjus otrokus, siųstus Dmitrijui Doniečiui į pagalbą mūšyje su totorių chano Mamajaus kariuomene. P.Matulionis buvo įskaudintas, kai 1929 m., minint Valstybės teatro Kaune dešimties metų jubiliejų, negavo kvietimo į iškilmingą renginį. Laiške J. Strazdui-Jaunučiui guodėsi: „Tai šitaip, Joniuk... Dabar mudu nebereikalingi..."

Manau, jubiliejiniai lietuviškų spek­taklių Vilniuje metai suteikia galimybę paženklinti pastatą Vilniaus A.Jakšto gatvėje atminimo lenta – ir priskirti Povilui Matulioniui deramą vietą Lietuvos teatro istorijoje.

Draugai