Pernai jis pelnė „Auksinį scenos kryžių" už geriausią metų vaidmenį (Auklė spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus"). Šiemet, režisieriaus Jono Vaitkaus premjeroje, perėmęs estafetę iš Grigorijaus Gladijaus, jis persikūnijo į vieną garsiausių rusų literatūros personažų – Eugenijų Oneginą.

Apie tekusį išbandymą kalbamės su Lietuvos rusų dramos teatro aktoriumi 32-ejų VALENTINU NOVOPOLSKIU.

Iš pradžių spektaklyje „Eugenijus Oneginas" sukūrei įsimintiną, demoniškumu spinduliuojantį Onegino tarno Gijomo personažą. Nutaisęs perversišką žvilgsnį ir žibėdamas auksine šypsena jis gašliai slankiojo po sceną trijuose premjeriniuose spektakliuose. Kas šis personažas, kokia jo istorija?

Tai – simbolinis personažas, kuris man labiausiai asocijuojasi su literatūriniu besikeičiančiu Doriano Grėjaus portretu. Viskas, ką daro ar mąsto Oneginas, visos ydos, pagundos, kurias turi ir kiekvienas iš mūsų, atsispindi Gijome. Jis yra ir tam tikras šiuolaikinės visuomenės portretas: pavyzdžiui, visõs populiariosios kultūros, kurios užuominų yra spektaklio pradžioje.

Turi Gijomas, žinoma, ir žmogiškų savybių, bet nedaug. Viena iš pagrindinių yra pavydas: jis niekam nenori atiduoti Onegino – nei Lenskiui, nei Tatjanai, nei Autoriui, niekam. Suprask, neapgausi nei savęs, nei kitų –­ anksčiau ar vėliau vis tiek ateisi pas mane ir būsi toks, kaip aš.

Viename L. Visconti filme yra panašus personažas, bet aš nesu jo matęs. Tai tarsi demonas, kuris vaikštinėja šalia ir stebi. Yra tokių personažų ir literatūroje, ir kine. Gijomas keičiasi –­ tai jis vos paeina, tai pradeda grakščiai šokti. Jis gali viską.

Frazė, kuri daugybę kartų nuskamba spektaklyje, – „Kas gyveno ir galvojo, / Negal neniekinti žmonių" –­­ yra pagrindinis užtaisas. Ją ištaręs, gali pakelti akis ir pažiūrėti, kas dedasi aplinkui. Viena vertus, atsiranda piktõs, negatyviõs energijos, bet kita vertus, labai norisi kažką daryti, pakeisti.

Man patinka, kad, dirbdamas su Vaitkumi, visiškai neįsivaizduoji, kas iš tos turimos medžiagos išeis. Tas pats buvo ir statant spektaklį „Tas, kuris gauna antausius", ir „Eglutę pas Ivanovus". Labai ilgai nebuvo aišku, kaip Gijomo personažas bus „išspręstas" ir koks tekstas man atiteks – išbandėme daugybę variantų.

Puškino romane Gijomas šmėkšteli vos porąkart, jam skirtos viso labo kelios eilutės...

Taip, todėl dirbdamas vadovavausi intuicija ir labai daug, aišku, priklausė nuo pirmojo Onegino atlikėjo Grigorijaus Gladijaus. Nežinau, ar Vaitkus norėjo būtent tokio Gijomo, bet taip pat nežinau, ar norėjo ir būtent tokio Onegino. Gladijus – labai stiprus, ekspresyvus aktorius, kuris „traukia į savo pusę", todėl labai natūraliai toks variantas ir išėjo. Man nereikėjo daug, aš labiau ėjau iš paskos ir stebėjau. Man patinka toks vaidmuo, kai nereikia daug kalbėti, o tiesiog – žiūrėti, jausti, galvoti.

Grigorijus Gladijus pademonstravo neįprastą aktorinį stilių, jo suvaidintas Oneginas spaudoje sulaukė tokių epitetų, kaip „pavojingas keistuolis" ir „groteskiškas baisuoklis", o jo vaidyba prilyginta spiritizmo seansui.

Grigorijus parodė, kad galima dirbti dar ir kitaip. Jo vaidyba atvėrė nepažintas aktorinio atlikimo plotmes. Grigorijus yra labai gili, empatiška, intelektuali asmenybė, jo labai platus akiratis. Toks jausmas, kad jis kaip koks aštuonkojis – apčiuopia labai daug gyvenimo sričių ir jautriai refleksuoja aplinką. O jo milžiniškos aktorinės technikos galimybės leidžia visa tai perteikti žiūrovams. Manau, man labai pasisekė, kad galėjau su juo dirbti ir iš jo mokytis. Grigorijus dirba visai kitaip ir tai šiek tiek išlaisvina, praplečia tavo suvokimo ribas. Tikiuosi, kad jis dar atvažiuos ir mes turėsime progų kartu padirbėti –­ tokių planų yra.

Grigorijui išvykus perėmei pagrindinio personažo vadžias ir scenoje pats tapai Oneginu.

Iš tiesų man labai reikėjo šito vaidmens, bet ilgą laiką nebuvo aišku, ar jį gausiu. Iš pradžių turėjau būti tik Gijomas – Onegino vaidmeniui buvo parinkti kiti aktoriai. Bet jau pirmą kartą pabandęs iš karto supratau, koks tas mano Oneginas bus.

Netikiu mistika, bet tai nebe pirmas kartas, kai medžiaga į mano gyvenimą atkeliauja labai laiku; arba tiesiog esu tokios būsenos ir gyvenu tokiose aplinkybėse, kad visur matau tai, ko man reikia. Onegino vaidmuo man buvo savotiška psichoterapija. Aš žinau, kuo ši meilės istorija yra svarbi būtent man, ir tai labai asmeniškas dalykas, todėl į Grigorijų nesidairiau. Ir net jei labai norėčiau, negalėčiau jo pakartoti.

Kaip manai, koks likimas ištinka tavąjį Oneginą po paskutinio susitikimo su Tatjana?

Jei iš pradžių Oneginas nieko nejaučia, neleidžia sau jausti, – pabodo jam tie jausmai, nenori jis tos šeimos, –­­ tai po to įvyksta lūžis. Jis įsimyli. Ima suprasti, ką tai reiškia.

Kūrinyje parašyta, kad Oneginas serga, kad jo dienos suskaičiuotos; yra užuominų, kad jis lyg ir tuoj nuo kažko mirs: ar džiovos, ar sifilio – nežinau, nuo ko. Mes to nepanaudojome, bet manau, kad būtų įdomu. Aišku, galima ir netiesiogiai suprasti – meilė yra kaip liga. Aš netgi nedrąsiai siūliau, kad jis galėtų nusišauti.

Ar tau teko matyti kitų režisierių „Oneginus", pavyzdžiui, Rimo Tumino ar operoje – Dalios Ibelhauptaitės ir Vasilijaus Barchatovo? Apskritai, koks tavo požiūris į „dairymąsi per tvorą"?

Aš mačiau tik Tumino „Oneginą". Žiūrėjau dar, tiesa, ir britų filmą, kuriame vaidino Ralphas Fiennesas. Bet ten viskas kitaip: kitos istorijos, kiti žanrai. Į kolegų darbus aš ilgą laiką nesidairiau – tiesiog jutau, kad man to nereikia, bet po to supratau, kad tai netrukdo, to nereikia bijoti.

Be to, žmogus (ir aktorius taip pat) dabar, nuėjęs į teatrą, ištrūksta iš užburto rato, kokias tris valandas neįsijungia „Facebooko", gali neatsakyti į SMS žinutes, gali tiesiog pabūti su savimi. Juk visiems taip trūksta laiko sustoti, o teatrinis tempas galbūt net padeda tai padaryti – žmonėms vis dažniau norisi teatre tarsi pasislėpti.

Manau, kad į teatrą reikia eiti be išankstinio nusistatymo. Tokių žiūrovų, kurie „žino", kas yra teatras ir kaip viskas turi jame atrodyti, labai daug, o jų įsitikinimai labai tvirti. Aš netgi jiems pavydžiu, nes dar iki šiol nežinau, kas yra teatras... Pavyzdžiui, kritikai pripažįsta „Eglutę pas Ivanovus" geriausiu metų spektakliu, o ši „žinanti" publika išeina net nesulaukusi pertraukos. Žinoma, galima kalbėti apie žiūrovų kultūrą, bet abejoju, ar teatras gali reikalauti, kad žmonės išsėdėtų iki galo –­ nusiperki bilietą ir turi teisę išeiti, jei nepatinka. Anksčiau išvis pomidorais ar kiaušiniais užmėtydavo.

Esi vienas labiausiai užsiėmusių LRDT aktorių: vaidini 19 spektaklių (o tai yra pusė šio teatro repertuaro), bet tai dar ne riba, nes planuose – keletas naujų pastatymų. Teigiamos tokiõs darbo gausos pusės akivaizdžios, bet galbūt čia įžvelgi ir pavojų?

Taip, man atrodo, kad jų yra. Viena draugė neseniai sakė, kad manęs jau per daug, kad atsibodau ir – „negi nėra kitų aktorių?". Išgirdęs šią pastabą, susimąsčiau. Ir tai – viena iš priežasčių, kodėl Gijomui ant nosies atsirado raištis, o Oneginui – tamsūs akiniai: režisieriaus mintys apie personažą sutapo su mano noru pakeisti išvaizdą. Net mūsų rekvizitininkė manęs nepažino: paklausė, ar tai aš vaidinu Gijomą, o kai pajuokavau, kad ne aš, o kažkoks berniukas, ji tą kartą ir patikėjo...

Vidinių resursų neužtenka ir būna sunku, kai viską reikia „traukti" tik iš savęs, kai nepasisemi iš kažkur kitur. Tada kyla pavojus, kad imsi kartotis, nes tai ir yra tavo „štampai".

Nors man pasisekė – mano vaidmenys labai skirtingi. Prisiminkim vien Vaitkaus spektaklius: po romantiškojo Čackio, jis man skiria mistinės belytės Chimeros vaidmenį spektaklyje „Tas, kuris gauna antausius", po Chimeros – Auklę, besistengiančią išpirkti ne tik savo, bet kartu ir visos žmonijos nuodėmes, o tada – demoniškojo Gijomo rolę.

LRDT apskritai pastaruoju metu ryžosi eksperimentams: dramos aktoriai ne tik gyvai uždainavo, ėmė šokti su baleto profesionalais, scenoje prabilo lietuviškai, bet neseniai į rankas paėmė dar ir lėles (spektaklis „Ledų rūmai").

Principas „visko po truputį" leidžia praplėsti profesines ir dvasines ribas, suprasti, kas tau patinka, kas tinka. Tada žinai, kad turi daug kelių ir kad, jei bus noro ir laiko, galėsi pabandyti dar kažką. O jei pasitiki režisieriumi, gali nuveikti labai daug.

Taip, kažkada netgi turėjau minčių pereiti į lėlių teatrą. Man atrodo, kad ten kartais yra daugiau magijos nei dramos teatre. Kartais norėčiau pasislėpti už lėlės – man nebūtina, kad mane matytų. Iš tiesų džiaugiuosi, kad buvo tokia galimybė ir galbūt dar pratęsime – čia tik pirmas blynas.

Kodėl atsirado tas noras pasislėpti?

Jis nuo pat pradžių buvo. Nenorėjau ir neplanavau būti aktoriumi. O kai visgi pasirinkau aktorystę, mano vaikystės draugai negalėjo tuo patikėti. Buvau be galo drovus vaikas. Vėliau viskas ėmė keistis, atsirado teatro studija... Gal mano noras slėptis iš to ir kyla – kartais labai noriu grįžti į tą savąjį „aš" vaikystėje. Man atrodo, kad tada buvau geresnis. Kuo toliau, tuo daugiau „priemaišų": garbėtroškos, noro pasirodyti, tikėjimo, kad jau daug žinai, daug moki, ir tai nutinka taip nepastebimai. Tą pastebi kiti. Tada pašlyja santykiai, nuo to nukenčia darbas ir visa kita.

Sakoma, kiekvienas aktorius svajoja suvaidinti Hamletą... Koks tas vaidmuo, kurį sukūręs, galėtum pasakyti, kad vienas svarbus gyvenimo etapas jau įveiktas?

Neturiu tokio. „Oneginas" visai netyčia tapo vienu iš mano gyvenimo etapų – jei ne ištisa linija, tai bent jau punktyrine. Taip, kažką „Onegino" vaidmeniu „pasibraukiau", bet ne profesiniu atžvilgiu, o, kaip jau sakiau, –­ asmeniniu. Apskritai labiau norisi ne konkretaus vaidmens, o darbo su įdomiais režisieriais, aktoriais ir, žinoma, gera medžiaga.

Kalbėjosi Eglė Ivanauskaitė