Du lapkričio vakarus Vilniuje, Operos ir baleto teatre, Lietuvos pub­lika bandė iškviesti Harlemo dvasią. Gausiai į spiritizmo seansą susirinkę žmonės neabejojo, kad jų viltys pasiteisins – egzotiško pavadinimo Harlemo šokio teatras iš Niujorko į mūsų lietingą kasdienybę atneš afroamerikiečių saulės, deginto cukraus kvapo ir visokių kitokių karštų nutikimų.

Pirmą vakarą, lapkričio 12 d., dvasia taip ir nepasirodė. Skambus vakaro pavadinimas „Harlemo spalvų baletas“ dek­laravo įspūdingesnę fejeriją nei trumpų choreografinių miniatiūrų reviu, stebėtas didelėje LNOBT scenoje. Jau pats pirmasis kompanijos iš Niujorko pasirodymas kiek sutrikdė žiūrovus, kurie išlepinti mūsų scenoje matomų teatrališkų, dažnai vizualiai labai patrauklių, turtingų baletų, ir, ką čia slėpti, LNOBT baleto trupės demonstruojamo gana aukšto techninio pasiruošimo lygio. J. Brahmso Variacijos (choreografas Robertas Garlandas) – lengvas, šokio dėl šokio principu sukurtas kūrinėlis nebuvo labai palankus iš toli atvykusio kolektyvo personoms nei pačiam kolektyvui prisistatyti.

Neabejotina, kad nuolat šiame teatre reziduojantis choreografas R. Garlandas yra tikras baleto meistras, kuriantis ir kitoms garsioms JAV baleto trupėms –­ „New York City Ballet“, „The Royal Ballet“, tačiau minėtos Variacijos, sukurtos tipiškai amerikietiška tradicija, skirtos labiau vietinei jų publikai, gerai priimančiai įvairias interpretacijas à la George’as Balanchine’as. Europoje vyrauja jau kitos baleto mados, vertinamas tik labai kokybiškas G. Balanchine’o choreografinis paveldas. O dar ta keista anotacija „Liud­viko XIV dvaro tradicijų ir pašėlusios Harlemo dvasios derinys“... Tikrovėje nepamatėm nei dvaro, nei pašėlimo.

Kaip žinia, pirmas įspūdis stipriai paveikia žiūrovo nuotaiką, percepciją ir kognityvines preferencijas. Atsiradusios abejonės sunkiai sklaidėsi antroje dalyje. Gerai atliekama, puiki choreografinė kompozicija – „Harlemas mano mintyse“ (choreografas Darrellas Grand Moultrie) sunkiai skynėsi kelią į nusivylusios publikos širdį ir jokie trijų tamsiaodžių merginų šokami „Pokyčiai“ nieko negalėjo pakeisti. Lietuviai taupiai paplojo ir džiaugdamiesi, „kad anksti baigėsi“, išsiskirstė.

Būtų galima įvardyti įvairias šio vakaro fiasko priežastis. Pavyzdžiui, nelabai vykęs „formatas“ gastrolėms Lietuvoje. Per didelė scena tokiai kompaktiškai trupei, o ir choreografinės miniatiūros pas mus tradiciškai nėra labai gerbiamos (net vienaveiksmiai baletai pradėti teigiamai vertinti ne taip seniai), pernelyg lengvas turinys, nepateisinantis trumpų ir ilgų pertraukų tarp choreografinių paveikslų. Galų gale, mūsų perdėti lūkesčiai išvysti kažką egzotiška, tai, ko nematėm.

Vis dėlto tai, ko nematėm, įvyko lapkričio 14 d. Tikrai ne sportas scenoje. Harlemo dvasia pasirodė netikėtu pavidalu. Pirmiausia turiu galvoje nuostabiąją J. S. Bacho „Čakoną“. Lietuvos scenoje šį choreografinį šedevrą atliko Harlemo šokio teatro trupės šokėja Stephanie Rae Williams. Anotacijoje teigiama: „Jose Limonas „Čakoną“ sukūrė 1942 m. kaip solinį pasirodymą sau pačiam. Tai išgrynintas šokio monologas, prilygstantis Hamleto apmąstymams, atliekamas tiek šokėjų vyrų, tiek moterų.“ Solistė iš tiesų nuostabiai maskavosi dizainerio Charleso Schoonmakerio sukurtu kostiumu – vyno spalvos aksominės kelnės ir panašios, kiek pablukusios spalvos sportinio stiliaus marškiniai. Kad prieš mus moteris, buvo galima suprasti tik iš retkarčiais žybtelinčių briliantų ausyse. Taupūs judesiai, ispaniško-meksikietiško šokio arogancija dvelkiančios tikslios klasikinės vyriškos pozos, pabrėžtinai žemi arabesque, bet aukštos, angelo sparnus primenančios rankos ir muzikinių J. S. Bacho transformacijų svorį atlaikantis turinys. Kūrinio transkripcija fortepijonui skambėjo netikėtai moderniai, nors „Čakona“ jau seniai yra transkribuota visiems įmanomiems instrumentams. O ką Lietuvos publika? Mums gerai pažįstamas klasikinis baleto paveldas, o modernaus šokio pažinimas labai fragmentiškas ir labiau susijęs su pastarųjų dešimtmečių choreografiniais ieškojimais. Baleto mylėtojams dar sudėtinga įvertinti modernaus šokio pradžių pradžios grožį.

Vienaveiksmis baletas „Šokant dangaus prieangyje (Meilės ir praradimo odės)“ – dar viena šio vakaro sėkmės istorija. 1993 m. choreografo Ulysseso Dove’o Švedijos karališkajam baletui sukurtas kūrinys leido teatro šokėjams atsiskleisti visapusiškai. Galbūt paradoksalu, kad tokio egzotiško pavadinimo kompanijai artimesnė niūraus šiauriečio U. Dove’o kūryba, kaip ir esto Arvo Pärto muzika. Bet į vakaro pabaigą ėmė aiškėti, kad ir pati trupė yra gana paradoksali, panirusi į įvairių tendencijų ir galimybių paieškas, galinti ir netikėtai nuvilti, ir netikėtai nudžiuginti. Iš esmės jie patys deklaruoja šią koncepciją ir juda į priekį būtent tokiuose rėmuose: derinti nesuderinama, išderinti tai, kas buvo harmoninga.

Harlemo šokio teatrą 1969 m. įkūrė afroamerikietis Arthuras Mitchellas, kilęs iš vargšų rajono Harlemo ir ilgai šokęs G. Balanchine’o Niujorko miesto baleto trupėje. Tuometis rasizmas JAV paskatino A. Mitchellą kilniai meninei misijai. Pats ilgai buvęs vienintelis šokėjas afroamerikietis trupėje, jis užsidegė noru duoti galimybę vaikams, turintiems tokią pačią odos spalvą. Panašu, kad jo sumanymas pavyko – teatre šiandien dirba įvairių rasių šokėjai ir žiūrovams įdomūs jų meniniai ieškojimai.

Paskutinė pagal Jameso Browno ir seserų Franklin muziką nuskambėjusi kompozicija „Sugrįžimas / Return“ (choreografas R. Garlandas), atrodo, iki galo patenkino „teisėtus“ baltaodės publikos egzotikos lūkesčius. Ir jeigu kažkas sunkiai susieja Harlemo dvasią su J. S. Bachu ar A. Pärtu, tegul spaudžia „Return“ į Jameso Browno „Mother Popcorn“. Tai taip pat unikalus paveldas ir karšta temperatūra.