Skaidrė Baranskaja. Kinas Mandarinas

Publikos reakcija buvo neteisinga! Po baleto „Stebuklingas Mandarinas“ per anksti pasigirdę plojimai neleido iškvėpti privalomojo atodūsio ir išlaikyti trumpos pauzės, būtinos, kai norima grįžti į realybę po paveikaus performanso. Turbūt pirmą kartą per premjerinį spektaklį žiūrovai liko užsispaudę krėsluose, nors paprastai vieninga banga pakyla pagerbti kūrėjus aplodismentais. Reakcija neteisinga, bet paradoksaliai galinga. Manau, būtent toks efektas būtų pradžiuginęs XX a. pradžios muzikos novatorių, kompozitorių Bélą Bartóką ir pantomimos-baleto libreto autorių, rašytoją Menyhértą Lengyelį. Kaip ir Kelno, kuriame 1926 m. „Stebuklingas Mandarinas“ buvo parodytas pirmą kartą, publikos mažesniąją dalį. Didžioji dalis pareikalavo uždrausti sekso, smurto pritvinkusią psichodelinę fantasmagoriją ir sutrikę išsiskirstė namo – iki pat XX a. antrosios pusės.

Vilniaus publikai „Stebuklingas Mandarinas“ nėra naujiena. Dar 1978 m. šį spektaklį pastatė estų choreografė Mai Murdmaa, kūrusi labai modernius tuo laikotarpiu veikalus. Teko matyti šį baletą. Iš atminties iki šiol neišsitrina ekspresyvusis Jonas Katakinas, apgaubtas oranžinio švytėjimo (dail. R. Songailaitė), kupini kančios jo Mandarino judesiai. Ir baugi, bet paveiki muzika. Spektaklis buvo suporuotas su L. Minkaus „Pachita“ ir kažin ar Mandarinas galėjo turėti tikslinę tokio vakaro auditoriją. O rugsėjo 28 d. LNOBT parodytam diptikui „Stebuklingas Mandarinas“ ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ sėkmė buvo užprogramuota. Auditorija čia aiški – B. Bartóko mėgėjai, Krzysztofo Pastoro choreografijos gerbėjai, operos mylėtojai, psichodelinių šaradų ir psichoanalizės kodų šifruotojai.

„Stebuklingas Mandarinas“
„Stebuklingas Mandarinas“

Roberto Šerveniko vedamas teatro orkestras bauginantį muzikos novatoriaus opusą sugebėjo perteikti su klausytojų taip geidžiama ekspresija. Švarūs, disonuojančios harmonijos garsai, energinga ritmika, užburianti nuožmiu atkaklumu. Aštrių akcentų dermė, kažin kur fone kalantys bosai nardino žiūrovą į hipnozę, siūlė pažaisti psichoanalitinius žaidimus su savimi, interaktyvuotis į scenos veiksmą.

K. Pastoras sukūrė baletą pasinaudodamas visais postpostmodernizmo teikiamais įrankiais. Šiuolaikinis spektaklis, paremtas daugiasluoksniškumo principu, nė viena raide nenutolęs nuo XX a. pradžioje parašyto libreto, bet pati istorija pakelta į mito ar apokrifinės istorijos lygį, kur psichoanalizės tėvų įžvalgos tėra viena iš perspektyvų. Per spaudos konferenciją choreografas užsiminė apie B. Bartóko paveldo fondo reikalavimus, apie savo inspiracijas, susijusias su Stanley’o Kubricko filmu „Prisukamas apelsinas“, apie šokio ir vaidybos technikas, leidžiančias trupės artistams atsiskleisti naujais rakursais.

Atsivėręs scenos vaizdas programuoja įvairioms asociacijoms, kuriose atsiras vietos ne tik librete numatytam didmiesčio chaosui, bet ir asmeninei žiūrovo percepcijai. Keletas vitrininių ekranų tarsi sutraukia scenos erdvę, priartina veiksmą prie stebėtojų, kuria skaidrią arthausinio kino atmosferą, lieka montuoti kadrus ir filosofuoti. Scenografas Borisas Kudlička žaidžia erdvėmis, siūlo vientisą, baletą ir operą susiejančią vaizdo koncepciją. Pantomimos-baleto atveju vaizdas tampa įvadu, prologu, įtraukiančiu į siurrealistinį pasaulį. „Ant tos pačios bangos“ kuria ir kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum. Vaizdas absoliučiai universalus, nepaisant tam tikros rytietiškos Mandarino kostiumo ir išvaizdos projekcijos. Teko matyti vaikams adaptuotą knygelę pagal Edmond’o Rostand’o pjesę „Sirano de Beržerakas“ – joje herojus ir jo dama piešiami kaip japonai. Kosmopolitiškumas šiandien madingas taip pat, kaip egzotika prieš šimtą metų.

K. Pastoro choreografinė kalba banguoja frazėmis, kala sinkopėmis, šokėjų veiksmai regisi beprasmiu judesio tekstu, ir žiūrovas net nenutuokia, į kokias kulminacijas yra vedamas. Kažin kur savo vardą pametusi mergina yra tik Mergina (premjeroje šoko Olesia Šaitanova); lyg iš minėto S. Kubricko filmo išlindę trys nusikaltėliai primena kažin kokio komikso herojus (Mantas Daraškevičius, Danielis Dolanas, Jeronimas Krivickas); groteskiškas gašlus Senas vyras (Igoris Zaripovas), džiovininką studentą primenantis Jaunas vyras (Isaacas Evansas) – visi jie jau dalyvauja rituale, matuojasi aukos ir žudiko vaidmenis. Viena šio ritualo linijų aiškiai susijusi su parduodamos meilės tema ir išreiškia socialinę, etinę problemą. Būtų labai patrauklu ir visą kūrinį interpretuoti per šią prizmę – #metoo armija būtų užganėdinta. Deja, žanro dvilypumas (ginjolis / simbolių drama) akivaizdus, muzika didina tempo apsukas, įtampa auga, sceną užvaldo pirmykštis, archajinis pradas, t. y. Mandarinas.

Ernesto Barčaičio kuriamas personažas įtaigus, pajėgus atlaikyti didelio orkestro atliekamos muzikos ir auditorijos svorį. Platūs, tikslūs judesiai, išraiškingi turai, stiprūs duetai. E. Barčaitis – Mandarinas vis bando numirti, bet joks kraujas nesilieja. Tik šviesa srūva iš scenografinių ekranų – jie, regis, reikalauja aukos. Scenoje besiblaškantiems herojams tokia situacija įvaro nemenką siaubą. Komiksiniai berniukai pakabina Mandariną ant kablio ir išgaruoja nežinoma kryptimi, palikdami moteriškę kaip nors logiškai baigti dramą. Muzikiniuose sprendimuose viskas rimta, marionečių teatras dingsta, ironija, išlaisvinta energija virsta visa apimančia ritualo energija. Tai perėjimo į kitą būseną ritualas. Gyvenimas, geismas, pasitenkinimas, mirtis. Kažin kodėl choreografas finalinėse scenose suteikia herojei gana statišką būseną, reikalaujančią daugiau mimo nei balerinos technikos, todėl, atrodo, O. Šaitanovai pritrūksta muzikos diktuojamos ekspresijos. Kita vertus, galbūt tai sąmoningas režisūrinis triukas, tiesiog toks kadrų montavimas, sutelkiantis dėmesį į muziką, į Mandariną, žingsniuojantį tragedijos chorą, vizualiai kintančią erdvę.

„Stebuklingas Mandarinas“ subtilus spektaklis, tęsinys autorinių režisūrinių sprendimų, kurie, išlaikydami baleto autonomiškumą, daro jį intelektualaus diptiko dalimi.

Video projektuojama akis fiksuoja paskutinį mirštančio vyro sąmonės blyksnį, kuriame prabėga, kaip sakoma, visas gyvenimas. Mandariną po pertraukos regime jau kaip hercogą Mėlynbarzdį.

„Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ karaliauja tas pats rytietiškas personažas, vitrinos-ekranai-langai-kambariai, baltoji dama ir perteklinės vaizdo projekcijos. Recepcija supaprastinta iki kiekvienam prieinamos minties. Projekcija viena – Sigmundas Freudas, Carlas Gustavas Jungas. Moters ir vyro santykiai, meilė, isterija, paslaptys, sadistiniai pasitenkinimai, tabu, kaltė. Intelektualios šarados liko pirmoje dalyje. Viskas tiesmuka, aišku ir paveiku. Iš vėžių truputį išmuša per dekoracijas važiuojantis mikroskopinis automobilis (lyg bėgantis tarakonas), apnuoginta herojės šlaunis (tai visai nebūtina, visiems ir taip viskas aišku). Operos režisierius Csaba Káelis aiškiai apsibrėžia ribas, nepalieka vietos universalumui. Per operos pristatymą C. Kaelis rėmėsi vengrų rašytojo Frigyeso Karinthy teiginiu: „Kaip galėtų vyras ir moteris vienas kitą suprasti?! Jie juk nori visiškai skirtingų dalykų: vyrai – moterų, o moterys – vyrų.“

„Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Martyno Aleksos nuotraukos

Laiptais į padebesius kylantys herojai atveria vis kitas duris, patenka į vis kitus kambarius ir prieina prie išvados, kad kai kurių durų geriau nepraverti. Visiems.

Orkestras griaudi kažin ką labai romantiško, nors ta romantika ir labai neįprasta prie Verdi ar Puccini’o pratusiai ausiai. Andreos Szántó Juditos minkštas mecosopranas kartais net užgožiamas ekspresijos, sklindančios iš orkestro duobės. Kare kaip kare – visas vakaras akivaizdžiai yra teatro orkestro ir B. Bartóko žvaigždžių valanda. Vaizdas scenoje iliustruoja tik mažą dalį muzikos pateikiamų vaizdinių. Bet ir ta mažoji dalis gana įspūdinga – A. Szántó trapi vengrų gražuolės išvaizda, įtikinama vaidyba, puikus daugiasluoksnis kostiumas, kartais veikiantis labiau nei tiesmuki filmuoti vaizdai. Neįtikėtinai ekspresyvus bosas Krisztiánas Cseras – vyriško grožio etalonas ir neįprastai mums skambanti vengrų kalba.

Viso to užteko, kad po operos publika pakiltų nuo krėslų ir apdovanotų kūrėjus aplodismentais. Beje, antrojoje premjeroje baleto ir operos kūrėjai publikai lenkėsi visi drauge. Išėjo toks psichologinis triukas – nepažiūrėjęs operos, neatrakinsi durų į „Stebuklingą Mandariną“, ir atvirkščiai...


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 21:43:39)
Draugai