Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ yra projektas, pateisinantis kiekvieną į jį įdėtą centą, organizatorių energiją ir žiūrovų lūkesčius. Gana nuosaiki reklama, neįkyri rinkodara, surinkti geriausi pasaulio šiuolaikinio šokio pavyzdžiai – akivaizdi nuoroda į festivalio elitiškumą ir drauge atvirumą norinčiam matyti, girdėti ir kontempliuoti šiuolaikinį meną. Lietuvoje, kurioje Venecijos bienalė ar Guggenheimo muziejus daugumai išlieka terra incognita, festivalis tampa viena iš nedaugelio galimybių išsiveržti iš provincialaus konservatyvumo rėmų ir įsilieti į pasaulio meninių refleksijų srautą.

Kad ir kaip norėtųsi, šių metų refleksijas apibendrinti ar kaip kitaip sugrūsti į vieną formulę būtų sudėtinga. Nepanašu, kad ir festivalio organizatoriai būtų siekę nūnai madingų paskelbtos temos vientisumo impresijų. Tarp Taivano „Cloud Gate“ šokio teatro (atidarymo spektaklis) ir „Club Guy & Roni“ iš Nyderlandų (uždarymo spektaklis) tyvuliuoja skirtingų kultūrų, mentalitetų, visuomenės problemų jūra.

Stebint iš baleto profesionalų varpinės, „Club Guy & Roni“ spektaklis „Happiness“, žinoma, yra tai, dėl ko mes čia ir susirinkom. Geras argumentas ir įrodymas, kad tarp šiuolaikinio šokio ir šiuolaikinio baleto jokios takoskyros, jokios esminės ribos nebėra. Skiriasi tik profesionalumo lygis išreiškiant mintį judesiu, tik galimybių išreikšti save diapazonas. Po tokių spektaklių imi galvoti, kad būtų sveika gana uždaroms Lietuvos baleto ir „šiuolaikistų“ bendruomenėms paieškoti papildomų sąlyčio taškų neaukštinant savojo profesionalumo ir neneigiant kitoniško. Prie šios minties dar sugrįšim, o dabar apie HA PINESS virsmą HAPPINESS.

Nenuostabu, kad būtent iš Nyderlandų, kur šiuolaikinio šokio toną ir kartelės lygį palaiko legendinis NDT (Nederlands Dans Theatre), gavome dozę haut cuture šokio. „Club Guy & Roni“ trupės profesionalumas ir talentų koncentracija vienoje vietoje tiesiog badė akis. Nepretenzingas spektaklio siužetas apie neva keistą, laimės ieškančią šeimą 75 min. judesio juostoje įgauna globalaus filosofinio traktato mastą. Personažai, ekshibicionuojantys save prieš žiūrovą, kuriam skirtas interaktyvus psichoterapeuto vaidmuo, iš tiesų atspindi kiekvieno iš mūsų būsenas, jeigu ir mes atsidurtume ant garsiosios kušetės. Mes dar normalūs ar jau nebe? Kur laimės troškimų riba? Ar galime toleruoti esančiuosius savimi? O gal jiems iš viso nusispjaut, ką mes apie juos galvojame? Gal visuomenė jau serga? O gal sveika kaip niekada iki šiol? Ir visa tai išradingais kino kadrais suplakta į kokteilį, pagardintą sveiku sarkazmu ties absurdo riba, gal kiek skausminga ironija ir įspūdinga, labai artima neoklasikai choreografija. „Happiness“ – spektaklis, atspindintis paskutines šiuolaikinio šokio madas ir pats jas diktuojantis.

Iš esmės apie tą patį, tik labiau per moterišką prizmę kalba ir belgų teat­ro trupė „Mariedl“ spektaklyje „Rou­bignoles“. Dvi įspūdingos merginos pateikė gal kiek perkrautą didaktikos istoriją, bet atlikėjų autentiška choreo­grafija, aktoriniai gebėjimai neleido nuobodžiauti.

Tikrieji festivalio perlai kaip visada bandė slėptis „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje. Beveik sektantiškas išrinktųjų žiūrovų būrelis žaidė žaidimą „Surask, atrask ir suprask“. Alessand­ro Schiattarellos, Taneli Törmä, Beno Fury ir Simono Thierrée monospektakliai-performansai – tai šiuolaikinio šokio reiškiniai, abordažu užimantys nemanevringą klasikinio ir neoklasikinio šokio laivą. Dainos iš širdies. Trys maždaug po 20 min. ir vienas po kito stebėti spektakliai nuskambėjo tarsi viena radijo banga. Schiattarellos kūnu ir galva sušoktas „Kitur“ tyrinėja žmogų, esantį akistatoje su reta liga: tik per dvasinę praktiką galime vietoj beviltiškos, ne visai švarios sienos įžiūrėti ir atstatyti save.

Nežinau, koks įspūdis susiformavo kitų profesijų žmonėms, bet baleto artistams Törmä’s „Klasikinis grožis“ turėjo būti smūgis į paširdžius. Apkūnokas, žydrų akių, vikingą primenantis kūrėjas ilgokai bėgo paskui savo svajonę tapti klasikinio baleto šokėju. Bėda ta, kad tobulumas šiame mene iš esmės yra nepasiekiamas. Kažkur ties sapno ir realybės riba prie šokėjo prisijungia mergaitės-fėjos, kurios yra taip pat demonstratyviai neprofesionalios – jos karūnuoja artistą popierine primarijaus karūna. Trumpai, aiškiai ir negailestingai.

Sava, breiką primenančia šokio technika dirba Thierrée. „Darwisho košmaras“ – truputis berberų egzotikos ir akistata, galynėjimasis su žiūrovais, susėdusiais ratu. Intymu ir paveiku.

Tą patį vakarą Vyčio Jankausko teatro premjerinis spektaklis „Begonija“, pardon, „Agonija“ atsivėrė daugiau negu keistai. Galėčiau ir neatsiprašinėti – kūrinys išlieka vienodai skurdus visomis prasmėmis, jo turinys ir vertė, keičiant pavadinimus, nekinta. Kokiais konjunktūriniais ryšiais reikia disponuoti, kad kurdamas tokį šlamštmaistį 20 metų išlaikytum profesionalaus teatro statusą, apsikarstytum scenos kryžiais ir būtum įdomus išskirtinio festivalio organizatoriams? Susidarė įspūdis, kad kūrėjas dirbo kažkur užsibarikadavęs, užsidengęs ausis ir akis ano amžiaus laiko juostoje. Lietuvoje šiuolaikinis šokis jau išlipo iš vystyklų, tarp „Low Air“ ir Jankausko teatro ne jūra tyvuliuoja, bet praraja žioji. Jubiliejaus proga organizatorių įteikta puokštė tebūnie paskutinis pagarbos ženklas šlovingai teatro praeičiai. Ačiū už entuziazmą. Tegu ateina jauni, ieškantys ir pajėgūs. Juk ir jiems reikia atpjauti dalį nedidelio šokiui išskiriamo finansinio pyrago.

„Low Air“ neleidžia baigti savo įžval­gų liūdna nata ir iš gėdos nuleistomis akimis. Festivalio uždarymas de facto spektakliu „Žaidimas baigtas“ – puiki organizatorių idėja. 2012 m. įkurtas urbanistinio šokio teatras tikrai gali ilgam įsitvirtinti lyderio pozicijoje. Žinoma, nepakenktų apsidairyti aplinkui ir įlieti šviežio kraujo į jau nusistovėjusias kūrybines strategijas. Juk urbanistinis šokis – tai ne tik breikas ir hiphopas. Siūlau idėją – suvienyti talentingų šokėjų pajėgas dėl šiuolaikinio meno suklestėjimo ir mūsų krašte.