Laiku ir vietoje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras papuošė savo repertuarą baletu „Don Kichotas“. Prieš penkerius metus iš scenos dingęs Vladimiro Vasiljevo interpretuotas spektaklis grįžta į LNOBT sceną nauju pavidalu, paremtas nauja koncepcija ir apipintas autorystės intriga. Baleto pasaulyje tampa madinga atsigręžti į pirminius šaltinius, prisiminti tikruosius klasikinių baletų autorius, atgaivinti beveik jau prarastą senųjų meistrų sukurtą choreo­grafinį audinį. Publika susižavėjusi stebi šį procesą ir plūsta į senovine prabanga spindinčius spektaklius, tarsi patvirtindama amžiną tiesą, kad nauja – tai pamiršta sena. Madas kaip visada diktuoja Bolshoi ir Mariinka. Turtingos dekoracijos ir kostiumai, per sceną žingsniuojantys gyvi arkliai, tikrųjų autorių pavardės afišose, baletų transliacijos pasaulio kino teatruose. Spektaklių choreografai statytojai darbuojasi Harvardo, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliotekose ir muziejuose, kuriuose sukauptas pagrindinis šios paveldo rūšies archyvas.

Būtent tokio spektaklio sulaukė ir Lietuvos žiūrovai. Mūsiškio „Don Kichoto“ choreografas Vasilijus Medvedevas anonsavo šį pastatymą, kaip maksimaliai priartintą prie 1871 m. premjeros Sankt Peterburgo Marijos teatre. „Don Kichotą“ tuomet pastatė didysis metras Marius Petipa. Deja, istorijos vingiai susipynė taip, kad 1900 m. autorystę iš jo paveržė buvęs asistentas, kurį pats Petipa laikė nevykusiu kopijuotoju, – Aleksandras Gorskis. Nuo to momento ir prasidėjo įvairių redakcijų bakchanalija, A. Gorskio ar M. Petipa pavardes afišose kartais užrašant tik dėl solidumo, o dažnai ir kartu. Kiekvienas save gerbiantis baletmeisteris jautė pareigą įnešti į populiaraus baleto turinį ką nors nauja. Būta labai sėkmingų sprendimų – pvz., Kasjano Goleizovskio čigonų šokiai pagal Valerijaus Želobinskio muziką, bet pasitaikydavo ir visai nereikalingų naujadarų.

Kita vertus, „Don Kichoto“ negalėtų įveikti jokios „perturbacijos“, baleto korifėjaus M. Petipa ir kompozitoriaus Ludwigo Minkaus sukurtas šedevras pajėgus ištverti bet kokį kosminių kūnų judėjimo trikdymą, juo labiau kad mūsų spektaklio statytojas, choreografas V. Medvedevas siekė būtent priešingo efekto – pirminio, Imperatoriškajame teatre parodyto spektaklio pavidalo. Siekis iš tiesų prilygsta dono Kichanos žygdarbiui.

Pačią seniausią, Maskvoje 1869 m. M. Petipa pastatytą baleto „Don Kichotas“ variantą bandė gaivinti ir garsus choreografas Aleksejus Ratmanskis. Sprendžiant iš atsiliepimų, A. Ratmanskis vis dėlto neįvykdė šios misijos, viešai pareikšdamas, kad trūksta autentiškos medžiagos ir šaltinių. O V. Medvedevas teigia, kad šaltinių galbūt ir užtektų, bet pasiryžti visiškai rekonstruoti nėra pras­minga dėl toli pažengusios klasikinio baleto technikos, istorinio baleto trukmės (pvz., „Don Kichotas“ susideda iš 5 veiksmų ir 11 paveikslų), galų gale tokie pastatymai yra beprotiškai brangūs. Pridurčiau, kad ir pavojingi gyvybei (žr. filmą „Vatelis“), o autentiška „mašinerija“ turbūt būtų privaloma sąlyga baletinio veiksmo rekonstrukcijai.

Tuomet apie ką mes kalbame? Apie 1871 m. premjerą Sankt Peterburge ar apie dar vieną redakciją?

Taip, patvirtina V. Medvedevas, tai yra mano redakcija pagal M. Petipa choreografiją.

Turbūt reikėtų kalbėti apie senovinės freskos atidengtą fragmentą, kad supras­tume esmę. V. Medvedevas, Tarptautinės šokio tarybos narys prie UNESCO organizacijos, puikiai nutuokia apie paveldo panaudos subtilybes. Į 1998 m. UNESCO paskelbtos Žmonijos nematerialaus paveldo deklaracijos pagrindu sudarytus šedevrų sąrašus nepatenka tokie europietiški fenomenai kaip baroko opera ar klasikinis baletas, todėl jiems ir negalioja 2003 m. pasirašyta Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija. Nors bandymų pažaboti M. Petipa paveldo eikvojimą būta. XX a. 7 dešimtmetyje Konstantinas Sergejevas ir Natalija Dudinskaja bandė įsteigti M. Petipa fondą, kuris apribotų jo baletų improvizacijas. Deja, nieko neišėjo, juo labiau, V. Medvedevo nuomone, tokia veikla neįmanoma šiandien, procesui kaip reikiant įsibėgėjus. Todėl pats choreografas įkūrė Petipa paveldo fondą, o jo tikslai apsiriboja konsultacine, šaltinių paieškų, istorinių gaidų, libretų leidybos veikla. Šiais tikslais įsteigtas fondas veikia, tuo baletmeisteris įsitikino ruošdamasis ir pastatymui Vilniuje. Istorinių L. Minkaus gaidų, kuriomis disponuoja Sankt Peterburgo Marijos teatras, šio teatro vadovas Valerijus Gergijevas nesutiko laikinai perduoti V. Medvedevui, ir gaidas statytojas gavo iš Italijos archyvų, tarpininkaujant Petipa paveldo fondui.

Į ką visos šios pastangos išsiliejo LNOBT scenoje?

V. Medvedevui, žinoma, sunku rung­tis su giliai įsišaknijusia A. Gorskio tradicija, todėl ir Vilniuje statytame „Don Kichote“ šios tradicijos – per akis. Į atidengtos freskos fragmentą galėtų pretenduoti nebent „Sapno“ veiksmas, kurio scenografiniame piešinyje akivaizdi griežtos simetrijos Petipa linija. Abejonių kelia gal kiek per didelis pas sissone kiekis. Tenka patikėti choreo­grafu, kad kombinacija trys sisson, pas ballonné vietoje ballonné, chassé, ballonné yra tai, dėl ko mes čia susirinkome. Iš tolimos 1871 m. premjeros atkeliavo ir gyvu vandeniu čiurlenantys fontanai, piešta dekoracija, vaizduojanti Jekaterinos rūmus Carskoje selo, artimi autentikai šio veiksmo kostiumai, galų gale profesionaliai šokančių vaikų gausa. Choreografas sugebėjo surežisuoti visą baletą taip, kad būtent II veiksmas, labiausiai pretenduojantis į M. Petipa palikimą, taptų spektaklio kulminaciniu momentu.

Deklaruota naujiena – „Prologas“ –­ nustebino nebent prabangiu stalu ir dar negirdėtos muzikos skambesiu. I ir III veiksmai pristatė visiems puikiai pažįstamą fabulą. Tiesa, šiame spektaklyje nemažai Vilniuje dar nematytų choreografinių puošmenų. Įdomiai atrodo vietoje dviejų draugių atsiradęs visas ketvertas šokėjų, Mersedes ir Espados „Bolero“, toreadorų Pas de manteau ir didelis vaikų šokis paskutiniame veiksme, ne K. Goleizovskio, o greičiausiai N. Anisimovos sukomponuota čigonų scena.

Vis dėlto V. Medvedevo nuaustas choreografinis audinys nėra tolygus, pastebima eklektika, kuri, matyt, neišvengiamai atsiranda derinant seną ir naują. Pats choreografas teigia, kad bandydamas vengti sovietmečiu supaprastintų judesių, akcentuoja XIX a. būdingesnę smulkią prancūzišką techniką. Galbūt todėl kai kuriems Lietuvos baleto trupės šokėjams ši technika nebuvo palanki atskleisti visus savo talentus. Sunku susitaikyti ir su tarsi sumenkusiomis toreadorų scenomis. Vieni įspūdingiausių baleto „Don Kichotas“ epizodų, meist­riškai įpinti į minios judėjimo trajektoriją, prarado savo išskirtinumą. Gana primityvi Pas de manteau choreografija nekompensuoja praradimų.

Geroji žinia ta, kad veikalas, nugyvenęs 150 metų, yra tiesiog pasmerktas sėkmei. Juo labiau kad LNOBT šį baletą statė tikri meistrai – scenografijos dailininkas Andrejus Voitenko, kostiumų dailininkė Jelena Zaiceva (jos kurtais kostiumais džiaugiasi ir Bolshoi teatro „Don Kichotas“), choreografui asistavo buvusi Čekijos baleto žvaigždė Stanislavas Fečo, muzikinės dramaturgijos koncepciją sukūrė Jurijus Burlaka, o įgyvendino patyręs mūsų teatro dirigentas Martynas Staškus.

Baleto trupė dirba reikiamu tonusu, abi svarbiausių solistų poros – Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskis bei Olesia Šaitanova ir Romas Ceizaris –­ demonstruoja nepriekaištingą techniką ir vaidybą, spektaklyje matomi ir patys jauniausi teatro talentai. Viliuosi, jog šis „Don Kichotas“ bus gyvas mūsų scenoje dar ilgai.