Nenaujas spektaklis

Paskaitykime knygelę
Apie katiną ir pelę.
Ta pelytė sūrį graužia,
O Rainiukas tykiai šliaužia...
        Kostas Kubilinskas

Pradedu analizuoti Kapsą (Kubilinską) ir Vilnį (Skinkį) ir vis tiek negaliu jokiu būdu tuo patikėti.
    Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

2005 m. per nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymus pristatytas, o po metų – jau ir pastatytas Vytauto V. Landsbergio „Bunkeris“ –­ tai 100 minučių, talpinančių mylimiausio vaikų poeto (taip pat ir dažno to meto lietuvių rašytojo) blaškymąsi. Su savo kūryba kovoti ar pasiduoti, stoti partizanų pusėn ar legalizuotis, ginti pavergtą tėvynę, žinant, kuo tai baigsis, ar tuščią popieriaus lapą užpildyti „raudonais“ ditirambais ir netrukus ilsėtis Kryme. O šimtas pirmąją minutę žiūrovams (nors ir ne visiems) kišenėse tenka ieškoti servetėlės...
„Aš ne šuo, aš – vaikų rašytojas!“ –­ ašarodamas kartoja Mariaus Jampolskio įkūnytas Kostas Skinkis, sujungdamas du mūsų šalies rašytojus, okupantams padėjusius likviduoti 15 partizanų, šalį nuo priešo gelbėjusių Dainavos apygardos bunkeriuose – Kostą Kubilinską ir Algirdą Skinkį (abu buvo ir mokytojais). Taip prasideda „Bunkeris“, taip jis ir baigiasi –­ psichiatrinėje ligoninėje Kostas Skinkis pamišėliškai kartoja, vis teisinasi nesantis šuva nuo jo rankos žuvusiai partizanų ryšininkei, kuri mirdama būtent taip ir pavadino rašytoją. Aplink plevėsuoja nušauto partizano ir jo ryšininkės sielos, girdisi klegančių vaikų balsai –­ du visiškai nesuderinami dalykai, visiškos priešpriešos, K. Skinkiui nutiesusios kelią į palatą minkštomis sienomis, o pačiam K. Kubilinskui –­ paskendimą alkoholio liūne. Taip pat ir Gedimino Storpirščio vaidinamas partizanas Kurmis juda išprotėjimo link, bandydamas kalbinti mirusio miško brolio Žaibo vėlę ar bunkerio kampe pastebėtą varlę. Atrodo, jog tuo metu pralaimėdavo ne tik besipriešinantys ar išduotieji, bet ir prisitaikėliai ar išdavikai – ir tiems, ir tiems svečio iš Rytų dėka viskas baigdavosi mirtimi, o jei ne, tai anksčiau ar vėliau prabilusiu sąžinės balsu, nuvedančiu iki beprotybės.
Siena, žvakės ir kėdės – to užtenka, kad Nacionalinio dramos teatro Mažoji scena primintų bunkerio vidų – nieko nereikalingo, nieko nebūtino. Siena pastatyta ne bet kokia, žvakės apšviečia tarsi šonu paverstą kryžių, jau iš anksto prognozuojantį kovotojų už laisvę likimą – jų bunkeris pavirs kapu. Ir tik laiko klausimas, kada tą kryžių virš suniokoto bunkerio reikės pastatyti.
M. Jampolskis tvirtą ir nenuginčijamą nuomonę apie K. Kubilinsko „užklasinę“ veiklą turėjusius ir jį smerkiančius žiūrovus savo vaidyba privertė susimąstyti: negi vaikų rašytojas tapti išdaviku apsisprendė vos per minutę kitą; negi lengva ranka buvo nuspaustas pistoleto gaidukas į dar miegantį Šarūno rinktinės vadą; kodėl poetas savo „žygdarbius“ skandino alkoholyje?..
Po „Bunkerio“ vienpusiška nuomonė keičiasi – jaunas rašytojas norėjo tik kurti, tačiau gimė ne laiku ir čia jau nieko nepadarysi, tenka ryžtingai rinktis. Bet kuriuo atveju jis bus nušautas vienų arba kitų, ir vis raginančiam į partizanų gretas įstoti bendraklasiui K. Skinkis atsako: „Aš esu ne kareivis, aš rašytojas, aš – tik mokytojas.“
Po apsilankymo „Bunkeryje“ (žiūrėjau spektaklį rugsėjo 25 d.) vertėtų pažiūrėti ir to paties režisieriaus sukurtą filmą „Kai aš buvau partizanas“, glaudžiai susijusį su spektakliu.

Tomas Dirgėla