Valdas Gedgaudas. Ir vilkas alkanas – ir avis negyva

Balevičiūtė R. Rimas Tuminas: Teatras, tikresnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. – Vilnius: Metodika, 2012.

Teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė, prieš gerą dešimtmetį tapusi ištikima Rimo Tumino ginklaneše ir elitine Vilniaus mažojo teatro geiša, monografijos apie savąjį guru pratarmėje akcentuoja, jog R. Tumino režisūriniam metodui itin būdingos žaidybinio teatro strategijos ir pakviečia knygos skaitytojus „žaisti drauge“.
Teatras – žaidimas rimtas, o monografijos apie iškiliausius mūsų Melpomenės „(į)žaidėjus“ – beveik jau nebe žaidimas, o stačiai rusiška ruletė: „pavyks-nepavyks“, „iššaus-neiššaus“.
Tad jeigu jau ir ryžtis pabandyti žais­ti –­­ tai tik savąją partiją, su savo analizuojamu objektu sušokant intymų ir aistringą „meilės ir mirties“ pas de deux, o ne pasilaidoti, užsimūryti skaityklų skaistyklose, katalogų kolumbariumuose nuolat ieškant tiesos apie vieną ar kitą spektaklį kadaise jį tiesiogiai išgyvenusių, dar vis gyvų ir jau nebe kolegų įžvalgose, spontaniškuose praeities liudijimuose, kartais sėkmingai, o kartais ir ne taip labai, bandant pritempti juos prie šiuo atveju generalinės R. Tumino „žaidybinių strategijų“ koncepcijos.
Beje, skaityklose paplušėti netgi labai sveikintina, nieko ten labai blogo neatsitinka – platėja akiratis, lavėja atmintis, kietėja sėdimoji, taurėja nemirtingo sielos kontūro profilis, tačiau bene svarbiausia tokio pobūdžio monografijose yra balanso problema, o būtent: kiek savo šlovinamo-mylimo-aptariamo objekto meninių apsireiškimų išgyventa, išjausta, pamatyta tiesiogiai, aktyviai, su pilna, jau brandžia, save suvokiančia ir reflektuojančia sąmone – o kiek objekto kūrybos bagažo patirta tik iš „antrų rankų“, per tarpininkus, kurie jį tarytum negyvą, mirusį krovinį gramzdina į dugninį, kapitalinį teatrologinių rekonstrukcijų-dekonstrukcijų liūną. Šis dviejų priešybių santykis rašant apie šiuolaikinį teatrą visada lemiamai svarbus.
Juolab kad rašoma ne apie kokį Juozą Vaičkų ar Kastantą Glinskį, o apie gyvą, klestintį, gražiai atrodantį, pakiliai nusiteikusį R. Tuminą, sėdintį Vladimiro Putino-Nikolajaus Medvedevo-Jevgenijaus Vachtangovo dešinėje ir iš ten drauge su slavų režisūros komandosais tuoj atsėlinsiantį Mažojo pribaigti.
Paskaičiuokime: R. Balevičiūtė knygoje „Rimas Tuminas: Teatras tikresnis už gyvenimą“, apsiginklavusi įvairiomis „žaidybiškumo trajektorijomis“, plačiau aptaria penkiolika režisieriaus spektaklių (laiko skliaustai 1978–2005 m.).
Iš jų knygos autorė neabejotinai visiškai nematė „Viduržiemio“, „Emigranto iš Brisbeno“, „Fėjos Dražė variacijų“, „Tarytum mes nepažįstami“.
Teoriškai ankstyvoje ar kiek brandesnėje vaikystėje akies krašteliu galėjo pamatyti (susapnuoti, kad mato) „Čia nebus mirties“, „Galilėjų“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“...
„Edipas Karalius“ ir „Ričardas III“ knygos autorei galbūt buvo prieinami nebent ankstyvoje paauglystėje, bet gyventa Klaipėdoje, tad, tarkim, į sostinę savaitgaliais žiūrėti R. Tumino šedevrų labai jau prisivažinėti, matyt, neteko.
Išeitų, jog devyni R. Balevičiūtės monografijoje aptariami spektakliai skendi pasyviojoje-stebimojoje knygos autorės įžvalgų zonoje. Daugoka.
Aktyviojoje-kontroliuojamojoje teatrologinėje zonoje atsiduria tik „Revizorius“, „Belaukiant Godo“, „Madagaskaras“ ir knygą užsklendžiančios „Trys seserys“. Mažoka.
Na, be abejo, dar lieka ilgaamžiškumo rekordus mušantys – nebe pirmos jaunystės, tarytum neišsipagiriojanti kekšė, pakibus virš gastrolinių praustuvų, sunkiai sverdėjantis „Maskaradas“, nelyginant šagrenės oda besitraukiantis, nunykstantis, mirštantis ir vis prisikeliantis, atgimstantis „Vyšnių sodas“.
Abu šiuos spektaklius R. Balevičiūtė, be abejo, matė, bet jau parūdijusius, paknežintus, pamurkdytus prabėgusio laiko grimasų. Jų galios rezervą knygos autorei taip pat reikėjo atkurti, reanimuoti, koncentruojantis į tai, kas buvo ir ko, deja, nebėra ir niekada niekada nebebus.
Regis, kas čia blogo: yra solidi knyga, reikiamo gylio analizė su visom privalomom metodologinėm vaterlinijom, literatūros sąrašas, asmenvardžių rodyklė, išnašos, nuotraukų šūsnis, summary anglų kalba?.. Tikrai – nieko. Tad kodėl apie tai kalbu?..
Ogi todėl, kad jeigu rašai ne marsiečiams (t. y. ateities kartoms), o savo amžininkams, sieki aktualaus ir gyvo santykio su tuo, apie ką rašai, o taip pat ir su potencialiais savo tekstų skaitytojais – lyg ir turėtum būti matęs šiek tiek daugiau R. Tumino teatro. Nieko nėra liūdnesnio už knygą apie teatrą, kurios autorius to teatro nematė. Ir nuobodesnio, beje.
Vienas buvęs teatro kritikas, nūnai bebaimis, neprilygstamas nesunaikinamųjų pedofilų dresuotojas-tramdytojas, pastarąsias savaites mieste suktu lošėjo žvilgsniu žvelgdamas iš milžiniškų „Clear Channel“ plakatų ragino tautiečius: „Svarbiausia – išdrįsti.“
Apie R. Tuminą jis, ko gero, dėl nelemtai susiklosčiusios tvirkinamosios-istorinės situacijos niekada nebe(pa)rašys, o štai „drąsiųjų kelius“ išbandyti panūdusiai R. Balevičiūtei dažnai tenka skaitytojams pasiūlyti intelektualines-teatrologines pamuilių ir glicerino klizmas. Kartais net efektingas, priverčiančias krūptelėti, sudrebėti atminties žarnyną, suspurdėti vaizduotės peristaltiką. Bet iš esmės tai varginančios ir ne itin malonios procedūros abiem pusėms: tiek knygos autorei, tiek ir skaitytojams.
Tiesa, jei situacija ypatingesnė, iškilmingesnė, šventiškesnė – knygos autorė bando gelbėtis rankų darbo makaronais. Bet, kaip žinia, vis dėlto neįmanoma pagaminti makarono, kuris visa savo esme būtų geresnis, tikresnis, prasmingesnis už makaroną.
Anokia čia paslaptis, iš gerai informuotų patikimų šaltinių teko patirti, kad knyga – „Rimas Tuminas: Teatras, tikresnis už gyvenimą“ – prieš kurį laiką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sėkmingai apgintos, o dabar plačiosioms skaitytojų masėms adaptuotos R. Balevičiūtės humanitarinių mokslų daktarės disertacijos versija.
Disertacijos dažniausiai asocijuojasi su statusu, prestižu, supratingais, mylinčiais vyrais, gražiai nuaugusiais rausvais rubuiliais kūdikėliais, pagaliau, garbe, šlove, pinigais. Tikros knygos gi – su skurdu, vienatve, baimėm, išdavystėm, nemiga, abortais, netektim, ligom, mirtim, drebuliais.
Tai kam tas disertacijas adaptuoti?.. Tegul ilsisi katalogų ramybėje, bibliotekų paunksmėje, kol kokiam nors XXI amžiaus pradžios ar pabaigos jevsejevui ar XXII amžiaus vidurio ivaškaitei ko nors jose prisireiks.
„Teatro, tikresnio už gyvenimą“ normalus skaitytojas vis vien neįkąs, nesuvirškins, ne Mauglis visgi jis, kad ir kaip atrodytų į jį panašus. O specialistą –­ grynakraujį teatrinį gyvūną, visokiausios adaptacijos tik erzina. Jis darosi agresyvus, tampa sunkiai prognozuojamas, nes nori autentiško teksto, kad ir koks tas tekstas trauminis ar neįveikiamas būtų. Jis trokšta grynosios sąvokų poezijos, beprotiškos jų pynės, kad ir kokia ji neatmezgama ar nepažini pasirodytų. Tad šiuo atveju, kaip sakoma, ir vilkas alkanas –­ ir avis negyva.
O visa kita – žaidimas tik. Ant raudonos, minkštos vardinės Tumino sofkutės. Su auksine, neklaužadiška, nenurimstančia, to riešuto kūrybos siekiančia vis nepasiekiančia maestro rankute. Tik ritmas, rūkas ir ruduo. Svaigiai išbrėkštantys būsimų praeičių oktaniniai sandoriai.

Draugai