Prieš

Mano karta jau galėjo skaityti visas knygas, kokių užsigeisdavo. Ir aš keletą kartų skaičiau Ch. Palahniuko „Kovos klubą“. Ir jūs skaitėt. Po poros metų į knygos personažus ypač sėkmingame D. Fincherio filme įsikūnijo aktoriai, užšaldę bet kokį fantazijos darbą ir neapčiuopiamiems veikėjams suteikę formą. Iš pirmo žvilgsnio nei knyga, nei filmas nesubalansuoti merginoms – kažkoks stemplėje užstrigęs pasipriešinimo, sumišusio su pykčiu ir ašaromis, gumulas. Galiausiai jis sprogsta...  
Neabejojau, kad kažkam kils idėja įsteigti „Kovos klubą“ teatro scenoje. Vieną dieną, eidama pro Jaunimo teatrą, plakate pamačiau liepsnojantį veidą ir užrašą ant stogo: „Pažvelk aukštyn į žvaigždes – ir tavęs nebėra.“ Dar kartą pažvelgusi į plakatą, pažvelgiau ir į žvaigždes. Ir tarsi jaunamartė nenoromis buvau priversta laukti. Kaip atrodo „Kovos klubas“ teatro drabužyje?
Pirma kovos klubo taisyklė: „Niekam neprasitark apie kovos klubą.“ Antroji kovos klubo taisyklė – „NIEKAM neprasitark apie kovos klubą.“ Teatro judėjimo „No Theatre“ vadovas, spektaklio „Kovos klubas“ režisierius Vidas Bareikis stipriai nusižengė taisyklėms ir už tai turėtų būti nubaustas.
Bet dabar vyksta repeticija. Jaunimo teatro kiemelis. Be jokios uždangos. Juodai apsirengusių kosmoso beždžionių armija. Degantys fakelai rankose. Plevėsuojančios baltos, juodos ir raudonos vėliavos. Rokas. Prasideda teatro simfonija. Pro langus mėtomos dėžės, krūvos kažkada prirašytų popieriaus lapų. O languose žmonių, siekiančių, kad visi sužinotų apie „Kovos klubą“, veidai. „Mes tapsim legenda! Mes niekada nepasensim“, – visa gerkle per megafoną šaukia Tailerį Dardeną vaidinantis Dovydas Stončius. Atrodo, jį girdi visas senamiestis. „Taileri, tu svaičioji apie vampyrus“, – atsako jam šizofreniškasis pasakotojas Ainis Storpirštis.
Ir Bareikio atsakymas per spaudos konferenciją į, matyt, dažnai jam užduodamą klausimą – „Kas vaidins Bradą Pittą, o kas bus Edwardas Nortonas?“ – man tapo aiškus. Filmas būsimam spektakliui per jėgą klijuoja etiketes. Spektaklio kūrybinė grupė dievagojasi, kad elgsis kitaip, negu diktuoja filmas ar knyga. Man įdomesnis kitas aspektas. „Ar bus spektaklyje palaniukiškos šizofrenijos?..“ Bareikis: „Šizo­frenija atsiskleis pačia aštriausia forma.“ Tik ji bus pateikta šiek tiek kitaip. Niekas nė nesiruošia slėpti Tailerio Dardeno.
Bareikio „Kovos klubo“ ligos anatomija tokia: realiai kiekviename žmoguje slypi nevykėlis pasakotojas, įsisukęs gyvenimo rate ir užsimasturbavęs su „Ikea“ baldų katalogais. Paraleliai juose gali egzistuoti stiprus, savimi pasitikintis, tamsiajai pusei atstovaujantis Taileris. Spektaklio pabaigoje nebandoma žiūrovų nustebinti akibrokštu – galop paaiškinti, kas toks yra ir kodėl yra Taileris Dardenas. Siekta pa­rodyti, kad šis personažas gali būti surastas daugelyje žmonių.
4 valandas Jaunimo teatro scenoje karaliaus 20 kosmoso beždžionių, trys viename: Storpirštis, Stončius bei Vainius Sodeika ir vienintelė moteris, Elzė Gudavičiūtė, pasiryžusi įgyvendinti fatališkosios Marlos Singer vaidmenį. O tai šiame spektaklyje reiškia 11 skirtingų suknelių ir pėdkelnių spalvų bei niekada neužgęstančią cigaretę. „Įdomu būti Marla, – sako Gudavičiūtė, – kai galvoju apie būsimą tekstą, visada pasitikrinu, ar esu su tinkamos spalvos pėdkelnėmis.“
Teatro kovos klubo steigėjas Bareikis pripažino, kad po kelių mėnesių gyvenimo su kovos klubu ir kovos klube iš jo kasdien grįžti į realybę labai keista. Nors jis ir nepradėjo stebėti muštynių baruose, visuotinės spektaklio, kaip vyriškumo mokyklos, anarchijos bei dvasinio karo, idėjos jo nebeapleidžia.
Dar keletą dienų laukiu. Rankoje laikydama šaukimą į „Kovos klubą“.

Po

Kiekvieną atėjusįjį prie durų pasitinka oficiantai. Palinki „gero filmo“, mirkteli tarsi sveikindami prisijungus prie kovos klubo ir, matyt, per pertrauką primaišo druskos į mano kavą. Spektaklis prasideda jau anksčiau, per repeticiją, matyta scena lauke. Tylesnė muzika, mažesnis skaičius per langus išlindusių klubo narių, klykiančių, jog jie taps legenda.
Nerimauju, laukdama pradžios jau scenoje, o Storpirštis, užsimaukšlinęs juokingą kepurę su snapeliu, atrodo, kaupiasi, žvelgdamas į publiką. Ir tai prasideda. Kopijavimo aparatu (stovi avanscenoje) darant kopijas, paskui tų kopijų kopijas ir kopijų kopijų kopijas. Vieno žmogaus, pasakotojo, istorija kiekvienoje scenoje aplipdoma naujomis detalėmis.
Iš pradžių ant scenos jis buvo vienas. Paskui atidaromos durys į pagalbos grupę. Įnešdama absoliučią sumaištį, atsiranda moteris. Kaip ir pridera, apverčia pagrindinio veikėjo gyvenimą. Galiausiai jis pradeda birti skeveldromis ir pasidalija į dvi dalis. Paskui į tris. Scena prisipildo siurrealizmo, agresyvios muzikos, juodai apsirengusių žmonių, pavaldžių jo nestabiliam protui, iš kažkur išnyra senyvo žmogaus, galinčio atstoti pasakotojo tėvą ar senelį, figūra. Vyro, kurio istorijos herojaus gyvenime visada ilgėtasi ir laukta. Deja, veltui.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad istorijos pasakotojas susiduria su asmenybės, realybės ir fantazijos, sapno skilimo problema. Negalėdamas jos suvokti pats, neišvengė ir dar vieno pasidalijimo, sujaukusio galvą ir susirinkusiesiems, laukusiems įprasto šizofrenijos tandemo.
Kitaip nei teigė Bareikis, nesugebėta atsiriboti nuo knygos diktato. Scenoje skambėjo ištisi bestselerio tekstai, persisunkę Palahniuko cinizmo, auto bei globalios ironijos. Kiekvienas etiudas man asmeniškai tapo romano atpasakojimu Bareikio lūpomis. Neneigsiu, buvo įdomu susipažinti su jo įsivaizduojamu kovos klubu, jo Taileriu Dardenu, trumpam apsigyventi apgriuvusiame name Popieriaus gatvėje, pamatyti lietuvišką Marlos Singer versiją (kuri, deja, nebuvo įgyvendinta ir išjausta iki galo).
Bėda ta, kad negęstanti cigaretė, krūva ekscentriškų drabužių, pro jų siūles spinduliuojantis seksualumas – nėra viskas, kas išreiškia Marlą Singer. Taip, ji suicidinė asmenybė, be saiko rūkanti ir teigianti, kad tai priartina ją prie mirties. Tačiau ji stipri, geidžiama bei pažeidžiama, dalyvaujanti savo vidinėje revoliucijoje ir ieškanti to vienintelio, kuris ją sustabdytų. Marla, vienintelė moteris ant scenos, apsupta gvardijos į save susikoncentravusių vyrų. Ji prilygsta katei, besiglaudžiančiai palei vieno ar kito kojas su kilnojamu turtu – 11 kostiumų. Atsibodus jos draugijai, kuris nors iš istorijos veikėjų tiesiog pernešdavo ją į kitą vietą. Žinau, kad tai nėra istorija apie meilę. Verkti ir netroškau. Tiesiog Marla Singer, mano nuomone, ir yra tai, kas užkuria visą šitą beprotybę, suskaldo istoriją į smulkiausias dalis, išskiria ir vėl galiausiai viską sujungia į nedalomą visumą.
Nebuvo stengtasi „Kovos klubo“ pateikti elementaria, statistiniam teatro žiūrovui suprantama forma. Su tuo ir sveikinu. Spektaklis ypač interaktyvus, todėl akivaizdu, kad nepabijota iššūkių. Šioje sferoje teatro judėjimas „No Theatre“ turi nemažai patirties.
Plėtojant istoriją, apauginant ją naujais personažais, lyg pasakotojo sielos augliais, kylant emocinei įtampai, tris kartus labai apdairiai nutrauktas veiksmas ir pateikti trys iš esmės labai skirtingi trijų pagrindinių aktorių monologai anglų kalba. Jie iš dalies priminė postmodernaus Hamleto svaičiojimus apie būtį ir nebūtį, pergalę ir pralaimėjimą, pasidavimą ir išsigelbėjimą. Tie neilgi monologai atskleidė pačias stipriausias aktorių puses. Mane nustebino tai, kad beldžiantis į žiūrovų galvas ir (galbūt) širdis aktoriams prireikė tiek nedaug: tuščios scenos, tamsaus fono, tylos ir net ne poezijos, o kelių minučių savito, išraiškingo kalbėjimo tiems, kurie sėdi priešais tamsoje. Neabejotinai, kiekvienas iš monologų tapo savotišku istorijos veikėjų lakmuso popierėliu.  
Tailerio Dardeno personažas įdomiai šizofreniškai padalytas Stončiaus ir Sodeikos duetui. Pirmasis įkūnija išorines tamsiojo personažo savybes, o antrasis papildo jį stipriomis refleksijomis. Gąsdinantis Stončiaus šypsnys primena pamišėlišką juokdarį iš „Betmeno“. O Sodeikos personažas nestokoja dvasinio griežtumo bei stabilumo. Jie visi trys, tarsi kava „3 in 1“, sudarė ir savotišką Švč. Trejybę. Bibliniai motyvai, keliaklupsčiavimas kūriniams, laikomiems aukštuoju menu, atsidavimas banaliai ir persaldintai meilei tapo puikiu penu sarkazmui, kartais spektaklyje iškildavusiam ne vietoje ir ne laiku. Asmeniškai aš niekada netroškau išvietėje vietoje tualetinio popieriaus panaudoti da Vincio „Mona Lizos“ originalo ar kopijos. Ar kopijų kopijų kopijos. Ačiū už pasiūlymą.
Tačiau visa tai nustelbia kitas dalykas. Pirmą kartą gyvenime scenoje pamačiau ne aktorių, bandantį pateisinti savo šiuo atveju ypač komplikuotą amplua, o, atrodo, realų asmenybės pasikeitimą, skilimą ar metamorfozę. Nori nenori nuo pat spektaklio pradžios visų dėmesio centre atsidūrė Storpirštis. Jis iš susigūžusio, kvaila šypsena prisidengusio, nepilnaverčio, asmeninių kovų kankinamo pasakotojo išaugo iki absoliučiai priešingo personažo: dvasiškai stipraus, subrendusio, rafinuoto ir grėsmingo. Kelias dienas po spektaklio mane vis persekiojo F. Kafkos „Metamorfozė“. Antroje spektaklio dalyje Taileriui buvo skirta susitikti pačiam su savimi! Tai buvo akistata, kurios visi vengiame kaip įmanydami. O Storpirštis puikiai susidorojo su iššūkiu. Išdrįsti gyventi ir būti savimi.
Ne, keturios valandos spektaklio man neprailgo. Ne, žiedinė spektaklio kompozicija, visus sugrąžinusi į pradinį istorijos tašką, teatro kiemelį, man nesugadino įspūdžio. Ne, man netrūko tikros kovos „No Theatre“ „Kovos klube“. Nepasigedau masiškumo. Ne, netroškau, kad kaip ir filme Tailerio Dardeno buvimo priežastis būtų buvusi atskleista tik spektaklio pabaigoje. Nesiskundžiu ir dėl to, kad nutrūkus spektaklio veiksmui scenoje ir pagrindiniam veikėjui išėjus su pistoletu rankoje, buvo aišku, kad jis nusišaus, o jis tą ir padarė.
Nuaidėjus pistoleto šūviui kažkur aukštai, žiūrint į žvaigždes, stojo tyla ir tamsa. Ir nieko nebeliko. „Taip, pone, viskas vyksta pagal planą!“ – išgirdau kažką šaukiant minioje. Neabejoju, kad „No Theatre“ įgyvendino savitą destrukcijos planą. Visai nesvarbu, ar spektaklis taps favoritu ar ne, susilauks pagyros ar kritikos, jie vis tiek pasiekė savo: praplėtė kovos klubo gretas, įsileido stebėtojus, privertė susimąstyti. Nesvarbu, kad karas dar nėra laimėtas. „Kovos klubo“ taisyklės numato, kad kiekviena kova turi tęstis tiek, kiek reikia.