Teatras


× Martynas Bialobžeskis Galima sakyti, su aktore Vilma Raubaite kartu esame perėję ugnį ir vandenį – mūsų draugystė tiek žmogiškame, tiek profesiniame lygmenyje prasidėjo praktiškai nuo pirmojo Cezario Graužinio suburtos „cezario grupės“ spektaklio „Arabiška naktis“. Gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, repeticijos, premjeros – visa tai mums irgi nutiko per ilgus metus. Ir, nors pastaruoju metu bendraujame retokai, smagiai paplepėjome...


Renovuojamas LNDT prieš metus Vilniaus medicinos bibliotekoje parodė „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas), o dabar fabrikinėje galerijoje Kauno g. 32 žiūriu spektaklį „Sieros magnolijos“ (sausio 14 d.), kuris tampa tarsi antru tos pačios temos „tėvai ir vaikai“ veiksmu. Įdomu, kad šios istorijos gerai prigyja ne teatrinėje įstaigoje, o intymesnėje miesto erdvėje. Grįžti tamsų žiemos vakarą namo iš Naujamiesčio ir už kiekvieno bu...


Po Rimo Tumino spektaklio jautiesi lyg pabudęs iš sapno. Arba grįžęs iš šventės. Arba susitikęs su savimi pačiu vaikystėje. Paskui dar ilgai nešiojiesi širdyje spektaklio nuotaiką, regi įspūdingus sceninius vaizdus. Režisierius priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos, kaip teatro šalies, reputaciją. Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus...


× Martynas Bialobžeskis Su teatro dailininke Paule susipažinome ne taip jau ir seniai – 2017 m. kartu dirbome Jono Tertelio spektaklyje „Žalia pievelė“. Iki tol jau buvau matęs jos Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą darbą KNDT – scenografiją Vido Bareikio „Hamletui“. Suprantama, anksčiau ta pažintis nelabai ir galėjo įvykti – Paulė atstovauja jaunajai teatro kartai ir mūsų kūrybiniai keliai tiesiog nesusikirsdavo. Šiaip ar taip, po dar kel...


Aktorius Dainius Gavenonis ne pirmą kartą pats kaip režisierius rizikuoja užpildydamas visas scenos tuštumas. Anksčiau taip negalvojau, bet dabar jau esu patenkinta, kad aktoriai „darbininkai“ (taip jie save vadina), neapsikentę režisūrinio teatro diktatūros, kovoja už savo teises – tyliai susiburia ir imasi pjesės (dažniausiai nepažįstamos, tarsi atliekamos). Dirba kaip bitės.     Kanadiečio Martino Bellemare’o drama „Laisvė“ (OKT, gruod...


Kai opera-performansas „Saulė ir jūra“ grįžo į Lietuvą ir rodė buvusiame Vilniaus taksi parke, buvau tarp tų laimingųjų, kurie galėjo pamatyti 2019-ųjų Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ lietuviškąjį variantą. Labai rūpėjo pačiai išgyventi lietuvišką stebuklą. Pirmiausia apie tai, kas man padarė didžiausią įspūdį. Tai Didysis pasakojimas apie Kūrinį ir jo Pergalę. Vadybai ir pardavimo menui duodu aukščiausią įvertinimą. Tasai vadybinis menas...


Laukiau „Traviatos“ (lapkričio 18 d., LNOBT) kaip dangaus manos. Ji neiškrito, nebuvo man duota (žinau, kad ne man vienai). Kodėl? Kodėl fojė, prie mūsų ponių ir ponų fotosienelės, vietoj anonsuoto spektaklio logotipo – levandų – matau puokštes gyvų raudonų rožių (floristas Mantas Petruškevičius)? Kurios taip pat kaip ir levandos nepanašios į anos damos kamelijas. Kodėl – o, Dangau! – pakilus dirigento Ričardo Šumilos ranka...


Maskvos J. Vachtangovo teatre lapkričio mėnesį įvyko spektaklio „Karas ir taika“ premjeros (režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis, kompozitorius Giedrius Puskunigis). Spausdiname fragmentus iš recenzijų Rusijos spaudoje.     Jacovskis, šio spektaklio dailininkas, konstruktorius ir mąstytojas, asketiškas kaip niekad. Jo sprendimas – siena. Aukšta, sudėtingos pilkos spalvos. Siena pastatyta frontaliai arba įstriž...


Spektaklis „Miegantys“ (LNDT, lapkričio 4 d.) – tai didelių gabaritų Šarūno Saukos paveikslas. Pastumtas ir prikeltas, kaip trileris, veikiantis 4 valandas ir sustingstantis be jokios prošvaistės. Rytoj ir poryt vėl turėsiantis prasidėti... Pirma mintis išėjus: kaip jauna aktorė Aistė Zabotkaitė-Maja ištvers šitą kasvakarinį transą? Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo sapnai ir būdravimai provokuoja salėje tektoninius vir...


Po smarkaus futuristinių spektaklių šuoro, po mauro Otelo ir dėdės Vanios perturbacijų, mažulytis spektakliukas bereikšmiu pavadinimu „Portalas“ (spalio 23 d.) žadėjo praskleisti nemalonią situaciją, kurioje dabar atsidūrė Vilniaus miesto teatras Ašmenos gatvėje. Ir nieko daugiau. Mūsų OK Didysis iškeliavo į LNDT, dabar OKT arba staigiai žlugs, arba neilgai chaotiškai pagyvens! O gal pasirodys ne iš kelmo spirtas – šiai...