Teatras

Įnoringas likimas (arba sąmokslininkai) pakreipė Lietuvos meno gyvenimą taip, kad A. Puškino „Eugenijus Oneginas" gruodžio 13 d., penktadienį (!), pasirodė Vilniuje kaip premjera ketvirtą kartą per neilgą laiko tarpą – prieš tai dar buvo dvi operos, D. Ibelhauptaitės ir V. Barchatovo, bei gastrolinė R. Tumino fejerija iš Maskvos. Jonas Vaitkus, tik ką tvarkingai svetimoje scenoje sustygavęs K. Binkio „Atžalyną" ir užliūliavęs žiūrovus, savajame Rusų dramos teatre vėl grįžo prie genialių nesupr...


Ką gi tokio rimto būtų galima pasakyti apie karikatūrinį (H. Bidstrupas), teatrinį (V. Bareikis), scenografinį (S. Biekšaitė), muzikinį (R. Vitkauskaitė, dir. R. Šumila), kostiuminį (L. Songailaitė) bei visaip kaip atlikėjišką „Įstabųjį ir graudųjį planą B"? Ar ne teisingiau būtų vietoj to išsižadėti visokiausių kalbų, išsinerti iš gerokai priplėkusio vaidmens žiūrovo, vien rutiniškai dar tebeieškančio nežinia kokių „prasmių", ir tiesiog užblevyzgoti – bent jau mintyse? Ak, būtų puiku, nes arg...


Operas smagu klausyti. Bet dar smagiau – žiūrėti. Jei gerai pastatytos. Jei blogai – nelabai. Dar blogiau – jei nėra ką nei klausyti, nei žiūrėti. Todėl buvo smalsu lapkričio 26 d. vakare iš lazdynų brūzgynų nukakti iki garsaus Gedimino miesto ir akies krašteliu žvilgterėti į dieviškojo Wolfgango ir bedieviškojo Lorenzo kūdikį, vardu „Taip visos daro" (Così fan tutte), kurį sau ir pasauliui pristatė Vilniaus miesto opera (kalbama apie spektaklį „Visos jos tokios" – red.).W. A. Mozarto scenos vei...


Šįkart lapkričio 19–gruodžio 1 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusios „Naujosios dramos dienos" –­ mums pažįstamų „Versmių" ir užsienio pjesių mainų junginys. Šiuo festivaliu Lietuvos žiūrovui pristatomas rytojaus teatras. Sėkmingi pjesių skaitymai vėliau taps spektakliais. Teklė Kavtaradzė (anksčiau parašiusi „Namisėdą") pjesėje „Keletas pokalbių apie (Kristų)" rašo apie jauną, savo kartos žmogų, kuris jai labiausiai pažįstamas. Jaunoji dramaturgė pjesę kuria iš tam tikrų epizodų, k...


Jelena Bulgakova. Tarsi

2013-12-09 14:40:47

Jelena Bulgakova (1893–1970) – trečioji rašytojo Michailo Bulgakovo (1891–1940) žmona, vienas iš akivaizdžiausių prototipų pasaulinėje literatūroje, romano „Meistras ir Margarita" situacijas patyrusi savo kailiu ir, žinoma, inspiravusi jas. Jelena Sergejevna ištekėjo už Bulgakovo keturiasdešimties metų, jau turėdama du sūnus ir puikų vyrą, kuris jai „leido išeiti". Pagal vieną versiją Margarita su savuoju Meistru susipažino komandarmo Jeronimo Uborevičiaus (1896–1937) namuose, kuriuose buvo reng...


Nepremjerinis spektaklis „Girstučio" kultūros centro salėje –­­ tuščių raudonų krėslų armija. Jų neprireiks, žiūrovai šį kartą susodinami ant ratu sustatytų kėdžių. Norom nenorom apninka kažkoks déjà vu jausmas, kad visa jau kažkur matyta, bet tai tik paskatina smalsumą. Atėjusieji aktorių svetingai laukiami, su jais pasisveikinama, nusišypsoma, besiblaškantiems ir nerandantiems kur „nutūpti" pasiūlomos vietos. Vienas iš aktorių, Justas Tertelis, pristato spektaklį ir primena žiūrovams, jog po ...


Dar rugsėjo mėnesį, artėjant Rusijos režisieriaus Konstantino Bogomolovo režisuoto spektaklio pagal Euripido dramas „Mano tėvas –­ Agamemnonas" premjerai (rugsėjo 13–14 d.), Klasikų asociacija drauge su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedra ir Valstybiniu Vilniaus mažuoju teatru paskelbė antrąjį recenzijų rašymo konkursą šalies universitetų studentams. Konkurse siekta skatinti recenzijų rašymo kultūrą tarp šalies akademinio jaunimo ir tuo pačiu prisidėti prie...


Rimas Tuminas savo garsų svaigųjį „Maskaradą" pastatė seniai, 1997 metais. M. Lermontovo Arbenino ir Ninos istorija sukosi pūgoje suridendama milžinišką sniego kamuolį, paversdama nunuodytą Niną įstabia skulptūra ant postamento. Nuo lermontoviškų herojų iki puškiniškų Eugenijaus Onegino ir Tatjanos Larinos ne taip jau toli – Onegino sieloje žioji tokia pat tuštuma. Lygindamas dviejų poetų sukurtus herojus koks nors jaunas nūdienis skaitytojas, manau, visai pamatuotai galėtų pafantazuoti: na, jei...


Kai prisimenu, kad didelę dalį lietuviškos dramaturgijos klasikos sudaro naivusis žanras – „Amerika pirtyje", „Žaldokynė", „Atžalynas" –­ purtau galvą nuo tos „amžių gūdumos" atsiribodama. Žinau, kad tos pjesės turi vagonus prisiekusių gerbėjų, tačiau negaliu savęs perlaužti ir žiūrėti (tiksliau, klausytis fiziškai) dramos scenoje panašių infantilių, mėgėjiškai parašytų veikalų. Tuo labiau tada, kai jie režisieriaus yra atidžiai profesionaliai supakuoti, pateikti kaip muziejinė vertybė, kuria re...


Lapkričio 8 ir 9 d. LNDT įvyks Kazio Binkio pjesės „Atžalynas" premjera.Su spektaklio režisieriumi Jonu Vaitkumi kalbasi Daiva Šabasevičienė. Pastatėte daugiau nei 20 spektaklių pagal lietuvių autorių kūrinius. Šiandien ir vėl prabylate apie lietuviškų temų svarbą teatre.Šiandien stebiu tam tikrą madą ar pasidavimą madai, kuri nėra pozityvi, net pasakyčiau, destruktyvi: tai toks „kankanas kapinėse". Daugelis „kūrėjų" net nesusimąsto, ką jie daro. Suprantu, palaidotas kūnas – puota kirminams, be...


Draugai