Ko tik neprisiskaitai atėjęs į šiuolaikinio šokio spektaklį. Kūrėjai paradoksaliai pamiršta, kad šokis – tai kalbėjimo ir išraiškos forma, kai neužtenka žodžių arba jie tiesiog nereikalingi. Žiūrovui pasiseka, jeigu nespėja perskaityti anotacijų, paaiškinimų, choreografinio teksto komentarų ir kitų jam skirtų „epistoliarijų“. Stebėtojas tampa laisvas rinktis, kokiame sąmonės, pasąmonės, nesąmonės ir asmeninio suvokimo sluoksnyje...
Nacionalinio dramos teatro ideologai Martynas Budraitis ir Rolandas Rastauskas šį sezoną svaidosi reklaminiais šūkiais ir štai jau „išjudino drąsą“ – ne tik savo, bet ir poeto bei pradedančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus. Jis ėmė ir perrašė Čechovą! LNDT repertuare juodu ant balto užrašyta „Trys seserys“, tačiau scenoje girdėti tik jų vardai (nors ir jie „padruskinti“), pabiros pjesės frazės, matyti personažų šešėliai, ne, griaučiai. Kaip sako artistė Arkadina („Žuvėdra“) per savo sūnaus...
Andriau, Vilniaus mažajame teatre rodomas spektaklis „Europiečiai“ (rež. Paulius Ignatavičius), kuriam parašėte tekstą pagal Aischilą ir kitus klasikus. Tačiau visų pirma esate teatro kritikas. Kurį iš vaidmenų – kritiko ar dramaturgo – atlikdamas jaučiatės geriau? Beveik dešimtmetį visiems aiškinu, kokie jie kvailiai, ir dabar staiga pats išeinu į sceną... Baimės ir jaudulio apstu. Kita vertus, kažkada esu pusiau juokais pasakęs, kad p...
Pamela Lyndon Travers (1899–1996), pirmą apsakymą apie Merę Popins parašiusi 27-erių, pati vaikų neturėjo. Kai galiausiai būdama 40-ties vieną įsisūnijo (jis buvo iš dvynių, bet dviejų vaikų jai buvo per daug), auklėjo jį taip metodiškai, kad, vos tapęs pilnamečiu, jis pabėgo nuo mamos ir ėmė gerti. Prisiekusi okultistė rašytoja ir žurnalistė Pamela turėjo daugybę romanų su vyrais ir moterimis, sulaukė šlovės ir pinigų, bet realiame gyvenime, savojoje Vyšnių gatvėje, nesujungė dangaus ir žemės d...
Amžinos „Fausto“ problemos apsireiškė Vilniaus meno padangėje per visuomeniškiausias šventes, vasario 16-ąją. Kažin, ar nejuokinga sieti operos premjerą su 99-osiomis metinėmis, tačiau jei bent vienoje galvoje ima ir susisieja, tai išeina, kad galima. Tuo labiau kad man rūpi tik Dalios Ibelhauptaitės VCO pastatymas ir jo koncepcija – muzikinę dalį palieku muzikos kritikai, nors iš anksto žinau, kad jos nebus (išskyrus trumpą „mūzų pamalimą“ lryte). J. W. Goethe’s / Ch. Gounod „Fauste“ iš sav...
Gal sausakimša Jaunimo teatro salė per premjerą „Junas Gabrielis Borkmanas“ (vasario 11 d.) – šio teatro pavasario pranašas? Rūsti klasiko pjesė, pagaliau prisikviesto rimto režisieriaus vardas, uždanga be dėmelės ir vaizdo projekcijos smūgis ant jos, į sceną įžengusi aktorė, kurią puikiai girdi ir toliau sėdintys. Be to, vasario vidurys, o visi aplinkiniai teatrai „griaudint patrankoms“ nuščiuvę, iškėlę įvairiaspalves ar baltas vėliavas. Atėjo eilė ir palaidotam teatrui prisikelti? Tiesa, e...
Šiandien absurdo dramaturgijos pastatymus galima vadinti nepopuliariu reiškiniu Lietuvos teatro scenoje. Veikiausiai ne be reikalo – absurdo dramaturgijos statika, veiksmo skurdumas yra nemenkas iššūkis ir režisieriui, ir žiūrovui. Pastarasis, pasiryžęs susipažinti su absurdo teatru, turi prisiminti esminį principą – absurdo teatras niekuomet negali būti vertinamas pagal kanoninius tradicinės dramaturgijos principus. Rimo Tumino „Belaukiant Godo“ pastatytas 2002 m., atnaujintas po ket&sh...
Sofoklio „Edipas karalius“, Maskva, J. Vachtangovo teatras, 2016 m. lapkritis Tumino „Edipas karalius“ irgi daugiau nei spektaklis. Kai per sceną iš dešinės į kairę bėga karys, ant kurio galvos šalmas su plunksnomis, ir idealiai tiesiai laiko ietį, bėga kojomis, kurios iškeliamos beveik tiesiu kampu, jis atrodo nužengęs nuo amforos, kuriomis senoji Graikija prekiavo su visa tuomete Visata. Kaip didis menininkas Rimas Tuminas nė karto neįmina į štampą (jokių Milo Venerų ir marmuro) ir tik savo...
Šiandienei Lietuvos liaudžiai nebereikia pristatinėti Jono Vaitkaus. Bet tikrai verta pristatyti naująjį jo darbą Kauno dramos teatre pagal mums nepažįstamą kūrinį „Fjorenca“ –1905 m. parašytą Thomo Manno pjesę, nukeliančią į XV a. Florenciją ir Lorenzo di Medici’o rūmus. Ne, nei Manno pjesėje, nei Vaitkaus spektaklyje įprastai idealizuojamo renesansinio humanizmo ir šviesos nerasime. Užtat išvysime XV a. Florenciją – aikštingą, klastingą, grožio pertekusį miestą, kuriam simboliškai antrina...
Viename savo laiškų iš Taičio Gauguinas rašė, kad jaučia turįs prasibrauti pro Partenono arklius ir atrasti žaislinį vaikystės arkliuką. Būtent Gauguino arkliuką kažkodėl prisiminiau po pirmo Anželikos Cholinos „Otelo“ veiksmo. Asociacija su primityviąja daile buvo tokia stipri, kad rodėsi galinti paaiškinti daugelį nesusipratimų, susijusių su Cholinos kūryba. Visų pirma, juodoji komerciškumo ir vartotojiškumo signatūra. Tai, kas skambėjo gana įtikinamai beveik prieš 20 metų, neatitinka tieso...