Teatras

Šiandienei Lietuvos liaudžiai nebereikia pristatinėti Jono Vaitkaus. Bet tikrai verta pristatyti naująjį jo darbą Kauno dramos teatre pagal mums nepažįstamą kūrinį „Fjorenca“ –1905 m. parašytą Thomo Manno pjesę, nukeliančią į XV a. Florenciją ir Lorenzo di Medici’o rūmus. Ne, nei Manno pjesėje, nei Vaitkaus spektaklyje įprastai idea­lizuojamo renesansinio humanizmo ir šviesos nerasime. Užtat išvysime XV a. Florenciją – aikštingą, klastingą, grožio pertekusį miestą, kuriam simboliškai antrina...


Viename savo laiškų iš Taičio Gauguinas rašė, kad jaučia turįs prasibrauti pro Partenono arklius ir atrasti žaislinį vaikystės arkliuką. Būtent Gauguino arkliuką kažkodėl prisiminiau po pirmo Anželikos Cholinos „Otelo“ veiksmo. Asociacija su primityviąja daile buvo tokia stipri, kad rodėsi galinti paaiškinti daugelį nesusipratimų, susijusių su Cholinos kūryba. Visų pirma, juodoji komerciškumo ir vartotojiškumo signatūra. Tai, kas skambėjo gana įtikinamai beveik prieš 20 metų, neatitinka tieso...


Kažkaip pernelyg greitai po Gabrielės Labanauskaitės ir Rusų dramos teatro aktorių „#tevynes“ (LM, lapkričio 25 d.) sulaukėme panašios Mindaugo Nastaravičiaus ir Vido Bareikio aktorinio kurso studentų „tikros istorijos“ Jaunimo dramos teatre. Atrodo, tokie spektakliai kaip „Pasirinkimas“ iš tiesų gali tapti dramos teatrų, patekusių į dramaturgijos ir režisūros štilį, pasirinkimu. Jaunimiečiai pasielgė gudriau: susodino žiūrovus scenoje ir nevaidino, kaip rusdramiečiai, kad čia tikras spektakl...


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovą JONĄ SAKALAUSKĄ kalbina Monika Valkūnaitė Koks skirtumas tarp muzikinio teatro ir miuziklo (angliškai music theatre ir musical theatre)? Muzikinis teatras iš dalies yra posovietinės erdvės palikimas, ypač būdingas mūsų kraštams. Panašių dalykų yra ir Lenkijoje, Vokietijoje. Bet ten labiau operos teatrai, kuriuose statomi miuziklai. Muzikinis teatras yra organizacija, pristatanti daugiau negu vieną stilių. Muzikinių teatrų statusas leidžia mažesn...


Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Apvalytieji“ buvo parodytas Žironoje (Ispanija) vykstančiame festivalyje „Temporada Alta“ (rugsėjo 30–gruodžio 4 d.), šiemet pristačiusiame tokius menininkus kaip lenkas Krystianas Lupa, vokietis Thomasas Ostermeieris, belgas Alainas Platelis, ispanas Alexas Rigola. Spausdiname ispanų kritikų vertinimus. Po vienos iš labiausiai lauktų premjerų, kurios dar buvo likusios šių metų „Temporada Alta“ festivalyje, abejingų neliko. „Apvalytieji“ – pati atviri...


Šį sezoną jau ir mūsų dramos scenose prakuto spektakliai be tradicinės dramaturgijos. Pirmyn ant podiumo be drabužių – virpantys, gundantys, gėdingi ir patrauklūs! Nuogi ir nuoširdūs. Komunikuojantys. Eseistiniai. Štai į kokią sieną bumbtelėjo režisūrinis teatras, kelis dešimtmečius malęs į miltus ir kepęs bandeles iš Šekspyro, Čechovo ir visų likusių metrų. Nors gal tai ir ne siena, gal kosmosas, ir tuoj ims veikti laisvės, lygybės, brolybės motoras, ankstesnę dramaturginę vergovę regėsim ti...


Žinoma, jūsų karjera pavydėtina – vadovaujate vienam iš seniausių Rusijos V. Majakovskio teatrų, tačiau kas vis dėlto laiko jūsų lietuvišką sielą Maskvoje? Maskviečiai dažniausiai pakrikę, be ceremonijų, atviraširdžiai – šie bruožai svetimi tipiškam lietuviui. Kaip atsakyti į jūsų klausimą? Pirmajai – aktoriaus – profesijai pasirodžiau visiškai netinkamas. Niekur nepritapau ir 25 metų tapau problema savo tėvams –­ nieko iš mūsų sūnaus neišėjo... Ant­rąja profesija tapo režisūra, tiesa...


Spalio 29-ąją Kauno dramos teatro Ilgoji salė pavirto akmenine Henriko Ibseno tvirtove – čia pristatytas režisierės Monikos Klimaitės spektaklis „Kai mirę nubusim“. Sunku sutvardyti jaudulį, užplūstantį kiekvieną sykį apsilankius šioje salėje, – reikia pripažinti, jog Lietuvoje tokių teatro erdvių tragiškai trūksta. Sunkiai įsivaizduojama vieta, kurioje geriau pritiktų tokie spektakliai kaip Rolando Kazlo „Palata“, ir ši Klimaitės interpretacija be Ilgosios salės taip pat netektų šiaurietiškos m...


Ooo, geležinio tinklo tvora ir garsiakalbiai tuoj pat primena „Kvad­ratą“. Pjesės teksto naudojimas tik režisūriniams šuoliukams, tik režisieriaus čiuožimui nešančia banga – „Pirosmanį“. Gal ir per anksti šūkčioti, bet! Atrodo, Jaunimo teatrui pagaliau iškrito Dangaus mana – Olga Lapina! Jauna klaipėdietė, GITIS’o mokinė, „Stebuklingosios kreidelės“ Rusdramyje ir „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ Mažajame statytoja, nežinau kokiais vėjais atpūsta, debiutuoja ir Jaunimo teat­re –­ rodo savo mėgs...


Ironiškas požiūris į seksą plius konfeti ir humoras. Pasirodo, Warlikowskis sugeba nuostabiai įsijausti į miesčionio menininko vaidmenį. Geriausia to žodžio prasme, kuria miesčioniškos yra, pavyzdžiui, Woody Alleno komedijos. O Naujojo teatro aktoriai sugeba pavergti publiką ir šį naują režisieriaus humoro jausmą meistriškai perteikti. Ne taip vykusiai spektaklio kūrėjai griebiasi aliuzijų į dabartį. Tokia aliuzija galima laikyti dviejų treninguotųjų su gobtuvais vulgarius homofobiškus šūksni...


Draugai