Teatras

Režisierius ir Maskvos Gogolio cent­ro teatro meno vadovas, stovintis skersai gerklės Rusijos meno cenzūrai, Kirilas Serebrenikovas negalėjo atvykti į Vilniuje vykstantį „Sirenų“ festivalį, nes jam teismo sprendimu skirtas namų areštas. Tačiau jo spektaklis „Artimas miestas“, Latvijos nacionaliniame teat­re pastatytas pagal lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, sutraukė pilną LNDT salę žiūrovų – nuo parterio iki amfiteatro palubių. Spektaklio premjera Rygoje įvyko šių metų kovą, o pat...


Spalio 4 d. „Menų spaustuvėje, Vilniaus Šiltadaržio gatvėje, „Sirenų 2017“ pirmajam pasirodymui – „Nachlass, kambariai be žmonių“ – įrengta 8 kambarėlių kapsulė, kažkas panašaus į A. Tarkovs­kio „Soliario“ išlenktą koridorių su sandariomis durimis, už kurių visko gali atsirasti ir atsitikti. Filme atsitinka praeitis, išsukanti į gyvenimo kosmose paviršių tai, kas buvo ir pasibaigė, bet iš sąmonės neišsitrynė. Anot A. Tarkovskio, tai itin skaudi, tiesiog užmušanti akistata (knygos autorius S....


Jūratė Visockaitė. Nežinau

2017-10-11 22:00:46

Gabrielė Tuminaitė Vilniaus mažojo teatro sezoną atidarė prancūzų romantiko (ir ciniko) Alfredo de Musset (1810–1857) pjese „Fantazijus“. Originalus pasirinkimas, bet genetiškai pateisinamas. Rimo Tumino ir jo teatro meninės fantazijos neišeina už normatyvios leksikos ribų, „prekyba poveikiu“ čia nesivadovaujama. Tiesą sakant, pasiilgau R. Tumino dvasios meno Vilniuje. Režisierė pasiėmė dvilypę komediją-dramą, kurios centre yra pats autorius, poetas, girtuoklis ir mergišius Alfredas. Jo varda...


Naujasis LNDT „Lokis“ kitą rytą po premjeros mano tuščiame ekrano puslapyje pirmiausia iššoka kaip siurprizas jaunimui, kuris vakare plūsteli į sostinės centrą ir paskui ilgai sėdi už apšviestų Vilniaus kabakų langų. Tik jis dar nežino apie tą siurprizą. Kaip nežino Prospero Mérimée novelių ir Vito Luckaus fotografijų. Tačiau pastarieji spektaklyje tampa tik rokerio Bertrand’o Cantat dramatiškos istorijos ramsčiais, ir ačiū Dievui. Po spektaklio pasidomės labiau, dažniau užsuks ir į patį teat...


LNOBT organizuojamas choreografinių dirbtuvių projektas „Kūrybinis impulsas“ – nebloga proga turiningai praleisti gražų vasaros vakarą. Metai po metų į šį renginį gausiai susirenkanti publika turi išskirtinę privilegiją diskutuoti, kvestionuoti, reikšti savo „fe“ ar susižavėjimą, neveikiama (ar neatsižvelgdama) tarptautinės ar vietinės reikšmės autoritetų. Jaunųjų baletas, pasak baletomanų, tarsi išankstinė indulgencija tiek kūrėjams, tiek kritiškai nusiteikusiems žiūrovams. Ir tie „jaunieji“ st...


Mūsų Opera šį sezoną dar parodys vieną premjerą – V. Bellini’o „Kapulečius ir Montekius“ (kurią, kaip ir 2 iš 3 ankstesnių metų premjerų, režisuos, diriguos ir scenografuos keliaujantys per Europą kūrėjai) – ir užsidarys trumpo vasaros atokvėpio. O tiksliau, gigantiško kruizinio meno laivo kapitono karštligiškoms paieškoms. Nors šią minutę senasis kapitonas – kaip baisioje Hauffo pasakoje – prikaltas prie stiebo dar tebėra ant denio. Kas kandidatuos ir ką paskirs? Kas pakeis suskilusias plytele...


Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ yra projektas, pateisinantis kiekvieną į jį įdėtą centą, organizatorių energiją ir žiūrovų lūkesčius. Gana nuosaiki reklama, neįkyri rinkodara, surinkti geriausi pasaulio šiuolaikinio šokio pavyzdžiai – akivaizdi nuoroda į festivalio elitiškumą ir drauge atvirumą norinčiam matyti, girdėti ir kontempliuoti šiuolaikinį meną. Lietuvoje, kurioje Venecijos bienalė ar Guggenheimo muziejus daugumai išlieka terra incognita, festivalis tampa viena iš nedaugelio galimy...


Po itin nesėkmingo sezono LNDT staiga parodė užčiuopęs, nepaleidęs ir ištraukęs į paviršių aukso gyslą –­ dokumentinį teatrą. Pagal Ignalinos AE darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus ilgai auginta šviežia „Žalia pievelė“ tikrai kažką užaugins tiek teatrui, tiek Visaginui. Prieš kurį laiką šio rizikingo projekto organizatoriai buvo nusivežę žurnalistų govėdą į „išplėstinę“ spaudos konferenciją IAE, ir tada po ilgos stalkeriškos / soliariškos apžvalgos bent jau aš nusprendžiau: ne, misija neįm...


Su šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ (balandžio 17–23 d.) dalyviais ir žiūrovais kalbėjosi Birutė Asevičiūtė Gabrielė Labanauskaitė, festivalio vadovė, poetė ir dramaturgė „Dramokratijoje“ susitinka dramaturgai bei jų tekstus užduota tema „Čia ir dabar. Socialinė drama“ interpretuojantys režisieriai. Ar bendradarbiavimas bus naudingas abiem pusėms? Žinoma. Dramaturgas rašo vienas, o per kūrybines dirbtuves, festivali...


„Linkiu visiems pajusti Édith dvasią, jos kvapą erdvėje virš scenos ir aplink sceną... Pajusti jos šešėlį, krintantį ant scenos.“ Taip žiūrovą palaimino choreografas Mauro Bigonzetti, pristatydamas baletą „La Piaf“. Atrodytų, irgi mat algoritmas: pajusti Piaf dvasią. Paleisk „Rien de rien, je ne regrette rien“ garso takelį, išstumk į sceną kokią kenčiančią, smagiai bateliais kaukšinčią baleriną, porą baletinių mačo,...


Draugai