Teatras

Pirmas veiksmas. Ignalinos AE (balandžio 19 d.). Pasas, šachta, grafitas, strypas, cilindras, turbina, cirkonis, kasetė. Perbraukti, neliesti, nefotogra­fuoti, nedėti, viską palikti, nusirengti, neperžengti, palenkti galvą, nusiplauti. Baltos drobulės ant nuogo kūno, baltos klumpės, mėlynas šalmas ir greitu žingsniu tiesiais kilometriniais koridoriais, suktais laiptais, sustojimas prie medijų išreklamuotų reaktoriaus grindų skritulio su kasetėmis ir „smegenų centro“ su dviem maloniai rusiškai ...


Bilietą į spektaklį, rodomą Kaune, padovanojo dešimtokas brolis, negalėjęs į jį nuvykti. O šį jam padovanojo skaitovų konkurse. Taigi saulėtu traukiniu iš Vilniaus leidausi Kaunan. Ką tik užgimę spinduliai pro stik­lą šildė ir artėjantis spektaklis kėlė laukimo džiaugsmą. Deja, spektaklis įvyko ir... neįvyko. Paklausite – kodėl? Gyvenimas kupinas žiaurumo, tragedijų, likimo kirčių, tačiau, tik stengdamiesi akcentuoti teigiamus dalykus, mes galime tapti lai...


Balandžio 12 d. publikai pristatytą spektaklį „Fantazijus“, manau, galima pavadinti bandymu išgelbėti varganą 27-ąjį Mažojo teatro sezoną. Taip, atsinaujinęs „Maskaradas“, kuriame Ninos vaidmuo patikėtas Indrei Patkauskaitei, –­­ išties šventė. Tai vienas iš ryškiausiai mūsų teatro padangėje šviečiančių spektaklių, tad ačiū režisieriui, suteikusiam galimybę jį pamatyti ir jaunajai kartai. Tačiau projektas „Susi...


Ko tik neprisiskaitai atėjęs į šiuolaikinio šokio spektaklį. Kūrėjai paradoksaliai pamiršta, kad šokis – tai kalbėjimo ir išraiškos forma, kai neužtenka žodžių arba jie tiesiog nereikalingi. Žiūrovui pasiseka, jeigu nespėja perskaityti anotacijų, paaiškinimų, choreografinio teksto komentarų ir kitų jam skirtų „epistoliarijų“. Stebėtojas tampa laisvas rinktis, kokiame sąmonės, pasąmonės, nesąmonės ir asmeninio suvokimo sluoksnyje ...


Nacionalinio dramos teatro ideologai Martynas Budraitis ir Rolandas Rastauskas šį sezoną svaidosi reklaminiais šūkiais ir štai jau „išjudino drąsą“ – ne tik savo, bet ir poeto bei pradedančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus. Jis ėmė ir perrašė Čechovą! LNDT reper­tuare juodu ant balto užrašyta „Trys seserys“, tačiau scenoje girdėti tik jų vardai (nors ir jie „padruskinti“), pabiros pjesės frazės, matyti personažų šešėliai, ne, griaučiai. Kaip sako artistė Arkadina („Žuvėdra“) per savo sūnaus ...


Andriau, Vilniaus mažajame teatre rodomas spektaklis „Europiečiai“ (rež. Paulius Ignatavičius), kuriam parašėte tekstą pagal Aischilą ir kitus klasikus. Tačiau visų pirma esate teatro kritikas. Kurį iš vaidmenų – kritiko ar dramaturgo – atlikdamas jaučiatės geriau? Beveik dešimtmetį visiems aiškinu, kokie jie kvailiai, ir dabar staiga pats išeinu į sceną... Baimės ir jaudulio apstu. Kita vertus, kažkada esu pusiau juokais pasakęs, kad p...


Pamela Lyndon Travers (1899–1996), pirmą apsakymą apie Merę Popins parašiusi 27-erių, pati vaikų neturėjo. Kai galiausiai būdama 40-ties vieną įsisūnijo (jis buvo iš dvynių, bet dviejų vaikų jai buvo per daug), auklėjo jį taip metodiškai, kad, vos tapęs pilnamečiu, jis pabėgo nuo mamos ir ėmė gerti. Prisiekusi okultistė rašytoja ir žurnalistė Pamela turėjo daugybę romanų su vyrais ir moterimis, sulaukė šlovės ir pinigų, bet realiame gyvenime, savojoje Vyšnių gatvėje, nesujungė dangaus ir žemės d...


Amžinos „Fausto“ problemos apsireiškė Vilniaus meno padangėje per visuomeniškiausias šventes, vasario 16-ąją. Kažin, ar nejuokinga sieti operos premjerą su 99-osiomis metinėmis, tačiau jei bent vienoje galvoje ima ir susisieja, tai išeina, kad galima. Tuo labiau kad man rūpi tik Dalios Ibelhauptaitės VCO pastatymas ir jo koncepcija – muzikinę dalį palieku muzikos kritikai, nors iš anksto žinau, kad jos nebus (išskyrus trumpą „mūzų pamalimą“ lryte). J. W. Goethe’s / Ch. Gounod „Fauste“ iš sav...


Gal sausakimša Jaunimo teatro salė per premjerą „Junas Gabrielis Borkmanas“ (vasario 11 d.) – šio teatro pavasario pranašas? Rūsti klasiko pjesė, pagaliau prisikviesto rimto režisieriaus vardas, uždanga be dėmelės ir vaizdo projekcijos smūgis ant jos, į sceną įžengusi aktorė, kurią puikiai girdi ir toliau sėdintys. Be to, vasario vidurys, o visi aplinkiniai teatrai „griaudint patrankoms“ nuščiuvę, iškėlę įvairiaspalves ar baltas vėliavas. Atėjo eilė ir palaidotam teatrui prisikelti? Tiesa, e...


Šiandien absurdo dramaturgijos pastatymus galima vadinti nepopuliariu reiškiniu Lietuvos teatro scenoje. Veikiausiai ne be reikalo – absurdo dramaturgijos statika, veiksmo skurdumas yra nemenkas iššūkis ir režisieriui, ir žiūrovui. Pastarasis, pasiryžęs susipažinti su absurdo teatru, turi prisiminti esminį principą – absurdo teatras niekuomet negali būti vertinamas pagal kanoninius tradicinės dramaturgijos prin­cipus. Rimo Tumino „Belaukiant Godo“ pastatytas 2002 m., atnaujintas po ket&sh...


Draugai