Teatras

Aš tikiu atskirais žmonėmis, išsigelbėjimas – atskiri žmonės, išsibarstę po visą Rusiją šen bei ten –­ gal inteligentai, gal mužikai, – jie jėga, nors jų ir mažai.   Rugpjūtį visa pjesė buvo parašyta, suguldytas „iškirtimas“, kaip tokiais momentais sakydavo Čechovas. Kai kas dar keitėsi, tačiau jau ne siužetas. Antrame veiksme dingo paminėjimas apie upę, liko tik remarka: „Laukas. Sena, pakrypusi, apleista...


Švedų dramaturgo Augusto Strindbergo pjesė „Sapnas“ parašyta daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau vertėjas Leonas Petravičius ją iš švedų kalbos išvertė tik prieš 40-metį. Per tą laiką lietuviškai sapnuojąs Strindbergas bent dukart buvo pastebėtas Lietuvos teatro režisierių, o praėjusiais metais LMTA teatro režisūros kurso (vad. Gintaras Varnas) studentė Kamilė Gudmonaitė su „Sapnu“ debiutavo teatre. Jaunosios...


Lietuvos baleto 90 metų jubiliejus –­ gera proga pasidžiaugti netrumpa elitinio meno egzistencija mūsų valstybėje, įvertinti nueitą kelią ir progresą, iškilmingai pagerbti korifėjus. Akivaizdu, kad organizuojant Baleto savaitę (gruodžio 2–6 d.) pasinaudota tiesiog rinkodaros principu: žiūrovui pateikti naujausi ir labiausiai geidžiami veikalai, taip pat įtraukiant J. Droninos ir pasaulio baleto žvaigždžių koncertą, kaip visos savaitės vinį, tuo pačiu turbūt siekiant pad...


Vilniaus miesto afišose atsiradus neįprastų vardų operai „Pelėjas ir Melisanda“ pirmiausia minimas jos kompozitorius C. Debussy (1862–1918). Tačiau po „bohemiečių“ premjeros Kon­g­resų rūmuose (gruodžio 3 d.) man asmeniškai norisi išskirti šios operos literatūrinį pagrindą – M. Maeterlincko (1862–1949) simbolistinę dramą apie įsimylėjėlius, kurie, siekdami tobulybės, susinaikina. Impresionistinio, sutirštinto muzikinio kolorito pradininkas Debussy savo kūrinio libretą paliko irgi neįprastai ti...


Prisipažįstu, tikrai įdomu, keista, o ir erzina rašyti apie taip skūpai paties Keistuolių teatro pristatomą premjerą: teatro internetinėje svetainėje be „Varno“ anonsų lapkričio mėnesį – nė žodžio, afišų taip pat neieškokite. Jei ne paties režisieriaus Aido Giniočio pasirodymas spalio 1 d., premjeros išvakarėse, „Labame ryte“, tai galėtum nė nenumanyti, kad Keistuoliuose vyksta šis tas naujo. Įvyko, ir vėl tyla. Todėl pats teatr...


Šįkart mūsų teatro darboholikas ir chuliganas Jonas Vaitkus chuliganiškai atsivertė. Pasakė: noriu negrubaus, nevulgaraus pokalbio, noriu išgirsti gražų žodį iš scenos! Taigi Rusų dramos teatro vadovas stoja į savotišką opoziciją Nacionalinio dramos teatro generalinei linijai. Stato, galima teigti, muziejinį spektaklį. Tačiau šis muziejus yra užmaskuotai „karštas“, aktualus. Muzikinio plastinio spektaklio poetinio teksto autorius prieš daug šimtų metų rašė maždaug taip: esu įsitikinęs, kad Ir...


D. Banionį, R. Adomaitį, J. Budraitį galima vadinti Tarybų Lietuvos kultiniais aktoriais. Šiandien toks yra Rolandas Kazlas (žinoma, dar V. Masalskis, nors jis transliuoja tamsią ironišką energiją). Neblėstanti aura virš Kazlo galvos stebina, nes jis ją užsidirbo beveik nevaidinęs kine, tik televizoriuje juokavęs, bet tai vyko seniai. Kazlas – totaliai teatro artistas, na, ir dar kažkas. Visuomenės veikėjas? Juokingi ir banalūs tai žodžiai, tačiau šiuo išimtiniu atveju jie teisingi. Manau, į šį ...


Nacionalinis Kauno dramos teatras visada laukiamas Vilniuje. Neseniai kitame – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre viešėjo keturi kauniečių spektakliai. Du pastatyti seniau – tai publikos pamėgta ir kritikų aprašyta Antano Škėmos „Balta drobulė“, kurią Jonas Jurašas sukūrė prieš trejus metus, bei muzikinis spektaklis vaikams „Kiškis pabėgėlis“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus pasaką „Lapė ir kaliošai“...


Aną trečiadienį dviračiu atskubėjęs į „Sirenų“ spektaklį „Plaučiai“ turbūt iškvėpiau grameliu daugiau anglies dioksido, negu būčiau ramiai ėjęs pėsčias. Bet, žinoma, šitaip gerokai daugiau sutaupiau nei tuo atveju, jeigu būčiau „Menų spaustuvę“ pasiekęs mašina, o kur dar ją statyt. Tą akimirką galvojau ne apie savo plaučių emisiją, o apie nemalonų faktą, kad ar pėsčias, ar ratuotas būčiau vėlavęs, aš ir vėlavau. Mūsų kūno dujos kartais įgyja egzistencinę paradigmą, čia nekalbant apie akibrokš...


Pirmasis šiemetinio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklis – eksperimentuojančių anglų specialiai garsiam vokiečių teatrui ir, manau, specialiai superpadoriai nūnai vokiečių publikai sukurti „Plaučiai“. 87 minutes du aktoriai, mergina ir vaikinas, be perstojo mina dviračius (juos dar mina ir jų bebalsiai padėjėjai scenos kraštuose), generuojančius energiją pastatymo apšvietimui, mikrofonams, subtitrams ir pan. Taigi, spektaklis mėgina tapti ekologinis ir fizine, ir dvasine ...


Draugai