Teatras

Šįkart mūsų teatro darboholikas ir chuliganas Jonas Vaitkus chuliganiškai atsivertė. Pasakė: noriu negrubaus, nevulgaraus pokalbio, noriu išgirsti gražų žodį iš scenos! Taigi Rusų dramos teatro vadovas stoja į savotišką opoziciją Nacionalinio dramos teatro generalinei linijai. Stato, galima teigti, muziejinį spektaklį. Tačiau šis muziejus yra užmaskuotai „karštas“, aktualus. Muzikinio plastinio spektaklio poetinio teksto autorius prieš daug šimtų metų rašė maždaug taip: esu įsitikinęs, kad Ir...


D. Banionį, R. Adomaitį, J. Budraitį galima vadinti Tarybų Lietuvos kultiniais aktoriais. Šiandien toks yra Rolandas Kazlas (žinoma, dar V. Masalskis, nors jis transliuoja tamsią ironišką energiją). Neblėstanti aura virš Kazlo galvos stebina, nes jis ją užsidirbo beveik nevaidinęs kine, tik televizoriuje juokavęs, bet tai vyko seniai. Kazlas – totaliai teatro artistas, na, ir dar kažkas. Visuomenės veikėjas? Juokingi ir banalūs tai žodžiai, tačiau šiuo išimtiniu atveju jie teisingi. Manau, į šį ...


Nacionalinis Kauno dramos teatras visada laukiamas Vilniuje. Neseniai kitame – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre viešėjo keturi kauniečių spektakliai. Du pastatyti seniau – tai publikos pamėgta ir kritikų aprašyta Antano Škėmos „Balta drobulė“, kurią Jonas Jurašas sukūrė prieš trejus metus, bei muzikinis spektaklis vaikams „Kiškis pabėgėlis“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus pasaką „Lapė ir kaliošai“...


Aną trečiadienį dviračiu atskubėjęs į „Sirenų“ spektaklį „Plaučiai“ turbūt iškvėpiau grameliu daugiau anglies dioksido, negu būčiau ramiai ėjęs pėsčias. Bet, žinoma, šitaip gerokai daugiau sutaupiau nei tuo atveju, jeigu būčiau „Menų spaustuvę“ pasiekęs mašina, o kur dar ją statyt. Tą akimirką galvojau ne apie savo plaučių emisiją, o apie nemalonų faktą, kad ar pėsčias, ar ratuotas būčiau vėlavęs, aš ir vėlavau. Mūsų kūno dujos kartais įgyja egzistencinę paradigmą, čia nekalbant apie akibrokš...


Pirmasis šiemetinio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklis – eksperimentuojančių anglų specialiai garsiam vokiečių teatrui ir, manau, specialiai superpadoriai nūnai vokiečių publikai sukurti „Plaučiai“. 87 minutes du aktoriai, mergina ir vaikinas, be perstojo mina dviračius (juos dar mina ir jų bebalsiai padėjėjai scenos kraštuose), generuojančius energiją pastatymo apšvietimui, mikrofonams, subtitrams ir pan. Taigi, spektaklis mėgina tapti ekologinis ir fizine, ir dvasine ...


Po teatro kritikės Rūtos Oginskaitės ryžtingo nuosprendžio lryte spektakliui „Didis blogis“ imu jame ieškoti ir „šilta-šilta“ vietelių. (Juk štai aktoriai kalbėjo, kaip jiems gerai buvo toji stovykla prieš repeticijas, o Marius Ivaškevičius ilgai nešiotą pjesę išvis išstūmė per kelias dienas...) Sužavėjo herpesas, taip, pūslelinė, – tiesiog gogoliško lygio dramaturgo užuo­­mina, jo metaforiškai ištartas „blogis yra manyje“. Ja suserga Samuolytė, ir trokšta susirgti gašliai kolegę bučiuojantis...


Vienintelis Lietuvoje garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“ pradeda antrą sezoną Vilniaus mažajame teatre (rugsėjo 19 d., spalio 3 d.). Pasitelkę žmogaus balso ir kūno skleidžiamus garsus spektaklio kūrėjai kviečia pasivaikščioti po vaizduotės kambarius. Šis vos dvidešimčiai žmonių vienu metu skirtas atmosferinis vaizdinys tampa meditaciniu seansu kiekvienam atėjusiajam. Apie žiūrovo vaizduotės įdarbinimą ir garso reikšmę vizualiame pasaulyje su režisierium...


„Noriu išjudinti pernelyg aiškius dalykus“, – sako Artūras Areima (g. 1982), mūsų daug žadantis režisierius ekshibicionistas. Ir ima vokiečių eurodramaturgo ir režisieriaus Falko Richterio (g. 1969) pjesę „Po ledu“. Tekstas – kiek jį perpratau rėkiamą ir šnabždamą siauroje OKT kapsulėje (kuri jau pernelyg ilgai įstrigusi siauroje Vilniaus Ašmenos gatvelėje) – svarus, poetiškai (ar politiškai) painus, bet universalus. Tokių ponas Falkas yra sukūręs ne vieną, jį, atrodo, galima vadinti žiniasklaid...


Šiuolaikinis teatras, kaip ir daugelis kitų menų, visame pasaulyje ir Lietuvoje išgyvena gana keistą, tarpinę būseną, pasireiškiančią galbūt ir ne visiems suprantamais aspektais. Iš meno istorijos mokame chronologinę stilių bei krypčių seką, kuri pastaruoju metu visiškai išblėso, nes meno kūriniui lengvai priskirti stiliaus ar krypties nebegalime. Visam tam, be abejo, turėjo įtakos sparčiai besivystanti globalizacija, ypač kultūrinė, leidusi palankiai ta...


„Mano vardas Aistė“, – tarė ji maloniu, bet kiek neįprastu balsu. Neklausiau, kiek jai metų – nelabai mandagu, o ir pats klausimas jai būtų pasirodęs keistas. Tiesą sakant, Aistė tuo pat metu yra ir Juozas. Taip jau kartais būna šiais laikais. Tikrasis Aistės vardas yra „Remote Vilnius“, nors Aistė gal skamba patraukliau. Jos kūrėjai – vokiečiai Stefanas Kaegis ir Jorgas Karrenbaueris iš scenos menų trupės „Rimini Protokoll“. P...


Draugai