Alvydas Šlepikas. Tebūnie ruduo!

Kažkas supynė visas spalvas – spindulius
Atspindžius ir žvilgsnius,
Saulės skysta lava teka pro medžių šakas ir visa sujaukia:
Formos pakinta, kontūrai trūkčioja, sprogsta viskas lėtai
Ir pažyra, smulkėja, putoja.
Žalia, geltona! – klykia lapai.
Mėlyna, mėlyna! – atitaria tiltas, namai ir bėgikai
Taip garsiai,
Kad ekspresionistai
Vartos kapuos.

 

Upė lėta, raibuliuojanti neša tolyn sukarpytus namus ir
Debesis, neša geltona ir mėlyna.
Ji perpildyta formų nuolaužų, žodžių, aidų ir gaisro.
Ji nusekus, pavargus nuo saulės, nuo nesibaigiančios vasaros,
Jos vangiam vandeny prieš srovę plaukia akmuo.
Ant akmens tupi žmogus.

 

Iš pradžių jis atrodo žmogus kaip žmogus,
Bet kai įsižiūri, pastebi, kad jis primena antį.
Jis žiūri į vandenį ir galvoja,
O jo veidas tame vandeny – visai toks kaip anties.
Ir jo plunksnos, ir netgi sparnai
Visiškai tokie patys kaip anties.
Žmogus-antis gražiai dera šiame
Formų sąvartyne.

 

Čia yra ir daugiau žmonių:
Žmonės-balionai kyla aukštyn ir vis pučiasi,
Trinasi spalvotais, reklaminiais šonais, didėja.
Jie, regis, užpildys visą suskaldytą dangų,
O iš dangaus leidžiasi žmonės-magritai,
Jie slysta pro orinius žmonių-balionų pilvus ir oriai
Nusikelia katiliukus,
Jie skuba į valdiškus darbus,
Valdininkiški jų kostiumai –
Griežtos juodos eilutės –
Puikiai gula ant valdininkiškų jų pečių.

 
Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Tebūnie ruduo! – sveikindamiesi sušunka žmonės-magritai
Ir kelia senovines skrybėles.
Tebūnie ruduo! – žemais balsais jiems atsako
Žmonės-balionai.
Tebūnie ruduo! – sugaudžia žmogus-tiltas,
Tebūnie ruduo! – sušniokščia minia.

 

Ir tampa ruduo.

 

Ir ištrykšta raudona spalva
Ir viską aptaško. Ir tada uždainuoja žmonės-balionai
Ir žmonės-magritai ir netgi tiltas-žmogus
Ir dainuoja raudonas ruduo.

 

Tik žmogus-antis, upėje ant akmens
Tupintis ir žiūrintis į atspindžius,
Užsimerkia,
Kad nematytų bjaurios savo burnos.

 

20018 10 27
Cairns


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 18:17:05)
Draugai