Sausio 27-oji – Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena

 

                                             tėvams

Neišnirau
kaip Venera
iš jūros putų
užgimiau karštame
Vilniaus daubos
pušynų katile.

Lietuviškos raganos
buvo užmaišiusios viralą:
mišinį prakaito, kraujo, džiovos skreplių
iš jaunų poetų ir menininkų plaučių
anglies dulkių iš grįstų
viduramžių gatvelių kaminų
balandžių plunksnų ir katės plaukų.

Ir iš ryto rasos
iš miežių ir linų laukų
kvapnių uogų nuo laukinių aviečių krūmų
iš voveraičių ir žalių aksomo samanų
įšilusių nuo vėlyvos
Lietuvos miškų saulės.

O vėliau mane nužudė kartu
su močiute Fryda ir dėde Ruvimu
Frydos šimto dviejų metų motina
mamos tėvais Liba ir Moše
jos dvidešimt dvejų jaunesniu broliu Leibale (Leo)
šviesiaplaukiu, švelniomis žaliomis akimis
jos pirmąja meile gražuoliu socialistu Arje
šešiamete Sara
nušauta ant tetos Altos rankų –
teta nenorėjo jos atiduoti
motinos dvylikamete pussesere
kurios vardo nebepamenu
jos nuotrauką su skudurine lėlyte
laikoma dešinėje rankoje
tebeturiu šeimos albume.

Aš atgimiau
kai mano tėvai vėl susitiko
1947-aisiais
mano gražuolė motina apžiūrinėjo
dryžuotą gabardino švarkelį
komiso krautuvės Komjaunimo
gatvėje lange.
Jiedu su tėvu pirmąkart susitiko per karą
kažkur tarp Oriolo ir Kursko
16-ojoje pėstininkų divizijoje.
Aš atgimiau
kuomet jie nusipaveikslavo
su manimi vos dviejų savaičių:
sėdėjo ant žolės
Žalgirio parke
motina balta suknele šypsojosi.
Aš atgimiau
kai ji virė ir kepė su seserimis
žydų Velykų šventei
kai jos dainavo „Katiušą“
ir viena kitai raudonai lakavo nagus.
Mano tėvas buvo kelis kartus sužeistas
kulkų skeveldros
liko jo nugaroje –
po oda
priminimas
likusiam gyvenimui
apie penkerius metus fronte
kur jis žinojo
prieš ką kovojo
bet ne visados –
už ką.

Aš atgimiau
kai mano sūnus, sulaukęs septyniolikos
pasimatavo senelio paltą;
senas tvido puspaltis
tiko kaip nulietas –
jo pečiai platumo kaip mano tėvo.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas