Bela Achmadulina

/ / /

                    Veničkai Jerofejevui

Atskleisti niekas negali,
kiek man lemta žemėj dar būti.
Ar amžinybę, ar minutę –
dėkoju šiam pasauliui.

Kad ir kas, neimsiu keikti,
tik amžiais laiminsiu lengvumą:
trumpalaikį tavo liūdnumą
ir savo tylią baigtį.

 

Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas


Venediktas Jerofejevas. Ugnės Žilytės piešinys


Pirmą kartą Bela Achmadulina su Venediktu Jerofejevu (1938–1990) susidūrė Paryžiuje, tačiau netiesiogiai – iš vietinio ruso gavo ir per vieną naktį turėjo perskaityti dar visiškai jai nepažįstamo Veničkos poemos „Maskva–Petuškai“ rankraštį. Pirmas jos įspūdis apie kūrinį – nemirtingas, apie autorių – laisvas žmogus. Pasak poetės, taip niekas negyvena, nekalba, nerašo, taip sugeba tik jis; jo gyvenimas, stilius, kalba – talento išraiška. Vėliau B. Achmadulina didžiavosi ir net girdavosi draugyste su Venediktu.

Spalio 24 d. V. Jerofejevui būtų sukakę 80.


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 20:12:47)
Draugai