Tiek metų – žingsniai, tolstantys gatve:
draugai išeina ir nebeaplanko.
Jų išėjimo lėtame ritme
jaučiu aš kėslus šios tamsos už lango.

Draugų namuos nebėr dainų, deja.
Ir dažnas reikalus yra apleidęs.
Iš seno – vien mergaitės pas Dega
dar taisos plunksneles žydrutėlaites.

Tegu, tegu... Te baimė neatras
pas jus kelių ir nepažadins šiąnakt.
Mieli draugai, išduot slapta aistra
jus akina – ir jūs akli gyvenat.

Vienatve, tavo būdas toks ūmus!
Skriestuvas tavo brėžia geležinis
šaltai apie mane apskritimus,
maldom ir skundais nesusigraudinęs.

Taigi pašauk mane, priglausk, paguosk,
apdovanok ir apipilk malonėm!
Aš atsiremsiu į tave varguos,
pamėgsiu tavo žydro šalčio skonį.

Man tavo girioje leisk pasistiebt,
pasiekt ranka lapiją medžio laibo
ir prisitraukt prie lūpų – leisk nors tiek,
ir našlaitystę nešiu kaip palaimą.

Skaityklų savo dovanok tylos,
griežtų koncertų dovanok motyvų,
ir, išmintinga, aš pamiršiu tuos –
ką mirusį, o ką lig šiolei gyvą.

Pažinsiu aš visas tiesas liūdnas,
daiktų suprasiu neregimą žaismą,
pati Gamta, palinkus prie manęs,
kaip vaikas savo paslaptis atskleis man.

Ir štai tada, pro ašaras, lėtai,
iš tamsumos, iš nuovargio patirto
brangiausiųjų draugų mieli veidai
atgis atmintyje – kad vėl ištirptų.

1959

Iš rusų k. vertė Andrius Krivas