Dmitrij Merežkovskij. Leonardas da Vinčis

Da Vinči! Viskuo tu vieningas,
Epochų griovei draudimus,
Žvilgsniu gyvatės išmintingos
Portretas tavo veria mus.

Buvai kaip mes įvairiapusis,
Didus dvejojimu kilniu,
Tau skleidės gundymas gilusis
Visų dvilypių reiškinių.

Ir žiūri iš tavos ikonos
Su sfinkso šypsena šalta
Pusiau pagoniškos madonos.
Jų liūdesy – kaltės nata.

Kaip velnias, pranašas, raganius,
Mums užgintoji paslaptis –
O Leonardai! – tu numanęs
Tai, ką dar dengia ateitis.

Žiūrėkit jūs, nykiųjų amžių
Liguisti ir silpni vaikai:
Naujųjų šimtmečių patamsy
Jokie neperpras jo laikai –

Aistroms pasaulio abejingas,
Jis amžinybėj toks ir bus:
Dievams nepaklusnus, valingas
Ir jiems prilygstantis žmogus.

1895

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas

 

Leo¬nardo da Vinci skulptūra. Nuotrauka iš Victoria & Albert Museum (Londonas) archyvo.
Leonardo da Vinci skulptūra. Nuotrauka iš Victoria & Albert Museum (Londonas) archyvo.


Sidabro amžiaus mąstytojas, rašytojas ir poetas Dmitrijus Merežkovskis (1865–1941) laikomas vienu simbolizmo pradininkų rusų literatūroje. Buvo vedęs kultūros bendražygę, talentingą poetę Zinaidą Gippius. Bėgo su ja iš bolševikinės Rusijos per Minską, Vilnių ir Varšuvą. Nuo 1920 m. gyveno ir kūrė emigracijoje. Renesanso genijus Leonardo da Vinci, kurio mirties 500-ąsias metines minime šių metų gegužės 2-ąją, buvo centrinė, itin talpios ir sudėtingos simbolikos figūra D. Merežkovskio filosofijoje ir kūryboje. D. Merežkovskis apie jį parašė ne tik šias eiles, bet ir istoriosofinį romaną biografiniais motyvais „Atgimę dievai. Leonardas da Vinčis“ (1900) – t. y. trilogijos „Kristus ir Antikristas“ antrąją dalį. Pradinėje eilėraščio „Leonardas da Vinčis“ redakcijoje buvo ne šeši, o devyni ketureiliai. Po pirmojo varianto paskelbimo žurnale „Severnyj vestnik“ visose vėlesnėse publikacijose autorius – savo pasirinkimu ar nusileisdamas cenzūros spaudimui – atsisakė originaliosios versijos ketvirtojo, penktojo ir šeštojo katrenų:

Kartu ir skaisčios, ir geismingos,
Su švytinčia kakta skaidria
Jos šventvagiškos ir žavingos,
Pažįsta grožį pragare.

Krūtinę lig juosmens atskleidęs
Nukrito rūbas nuo peties.
Ir Mona Lizos blyškiaveidės
Šypsnys šiurpus nuo paslapties.

Jos lūpos jungia laisvės drąsą
Su aiškiarege išmintim,
Su tuo, ką tyliai kužda rasos
Ir šlama lapija naktim.

Draugai