Tokį dreifavimą iš niekur į niekur kažin ar galima vadinti pasaulio istorija, nebent apie ją kalbėtume tik iš inercijos, jau nesugebėdami įvardyti naujų reiškinių.
Stovėjome įsmeigę akis į dangų ištikti stabo, tarsi išsigelbėjimo būtume laukę iš viršaus, nors visi mūsų protėviai gulėjo giliai užkasti po žeme.
Istorijai pasibaigus ilgai dar lijo, visą vasarą su rupūže ant šalto akmens.
Spjauti į daiktus nieks nė nemanė, spalvos jau pernokusios, pernelyg ryškios, kad atrodytų vėl tikros.
Pamenu: ūžia lietus, žemuogės raudonuoja po kojomis, miškas pernelyg skaidrus...
Klaikiai gražaus ir nežmoniškai liūdno rudens jau nebelaukėme, nors žaliose lankose dar ganėsi nubalnotos sraigės, o pro šalį ramiai tekėjo jau gerokai atvėsęs Nevėžis, nepavaldus amortizacijos principams.
Tarsi dar to negana – likus 5-ioms minutėms iki pasaulio pabaigos aš susirgau storosios žarnos vėžiu.