mes daiktai pridusinti paklodėm, kad dulkės nesėstų,
kad neliestų paviršiaus, ant jo
                           laikas išperi duobę – –
laikas kautis, tikrovė šaknim kaklą raizgo, o vėzdu
šluoja kraujo būrius, kol į kaukolės kalną dar kopia – –

uždangstytų veidų grioviuose tamsą perinčios varnos
prakapoja po skylę ir šakos šviesos įsibrauna – –
mažos skylės paklodės danguj lyg mėnulio liktarnos – –
pasitinka apšviesdamos raitąją laiko kariauną,

ji neleis užsibūt virš žolės, versis gerklės pušinės,
(kol tavim pjausto akmenis,
                     būsi atšimpantis įrankis),
virstam ardomais dulkių kristalais vos vėją pažinus – –
juk trapiausia suvokt, ne kad esantys mes,
                              o kad yrantys