užsikrėtus ugnim pagimdyk man tris degančias gulbes,
lai čia būna šviesos daug daugiau negu buvo nuspėta,
tegul klumpa skenduolis nusekusioj upėj, apstulbęs – –
vos pravėrusi smėlio duris, mane trauki iš lėto,

kiek išvogta tavęs, kaulus vėjo skalikai ištąsė
(papartynų tankmėj šiurpuliais vienas kitą sugėlę
bandėm spręsti kuo skiriasi vyrų ir moterų rasė)
iki šiol tave saugau – – suskilusią marmuro lėlę,

saugau lūžių vietas po pigiausių vienatvės motelių,
po aštriausios tamsos, kurioje nukapojami pirštai,
nutapyt porcelianinei tuštumai trūktų pastelių,
tavo gimdomos gulbės per lietų užgęsta ir miršta,

tik belieka šviesa, kurioje supleškėjai pagimdžius,
dar po tiltais neoninės obelys tamsą nukanda,
upę bintu išsausinęs sėdas ant kranto išminčius – –
stebi šviesą išeinančią
gulbei nusisukant sprandą