Eugenijus Ališanka. trys gracijos

trys poetės
viename paveiksle
šviesa krinta sruogomis
atsisakyta šešėlių ir lūpdažių
ne televizija juk kur žengęs į grimerinės skaistyklą
palieki viltį ir gėdos raudonį
atiduota duoklė natūrai

taip norėtųs sakyti
trys gracijos
menas yra amžinas
(kas taip pasakė? autorius nežinomas?
kodėl tad visi tai kartoja?)
gracijos keliauja iš vieno šimtmečio į kitą
kartais šiek tiek priauga svorio
kartais daugiau apsinuogina
neaiškūs ryšiai su dionisu
su požeminiu pasauliu
kurtizanės geišos infantės
tapybą keičia fotografija
kuluarus keičia užkulisiai
bet gracijos yra amžinos
gracijų formos amžinos

trys poetės
viename vakare
toji aukščiausia juoda suknele juodomis kojinėmis
juodais aulinukais laikanti obuolį vienoje rankoje
kažką primena bene iš Diurerio graviūrų
žilais mergaitiškais plaukais
sakytum net perkarusi
gal vėlyvojo Pikaso skonio

antroji įtiktų ir Rubensui
po operacijos praradusi gebėjimą
kalbėti svetimomis kalbomis
kalba eilėmis

trečia jau seniai neprigirdi
vietoj auksinių auskarų segas klausos aparatą
sako iš motinos paveldėta
akinių lęšiai iš Galileo Galilėjaus teleskopo
tikriausiai irgi genų kombinacija

taip norėtųs sakyti trys gracijos

taip ir sakau

* Šis eilėraštis 2014-ųjų „Panevėžio literatūrinės žiemos" anoniminio eilėraščio konkurse laimėjo pirmąją vietą.

Draugai